Ežerėlio bendruomenės centro namuose vykusių „Alfa“ kurso dalyvių liudijimai

Pernai nuo spalio aštuntos iki gruodžio šešioliktos dienos Ežerėlio bendruomenės centro namuose vyko „Alfa“ kurso (pradinių žinių apie krikščionybę) susitikimai. Kiekvieną trečiadienio vakarą rinkdavosi žmonės iš Ežerėlio bei Zapyškio parapijų ir Kačerginės rektorato. Taip pat šio kurso metu įvyko vienas savaitgalinis susitikimas – penktadienio vakare ir visą šeštadienį. Džiugino tai, kad pirmą kartą šiose parapijose vykstant „Alfa“ kursui, jame dalyvavo dvidešimt penki asmenys ir dalyvių skaičius kursui įsibėgėjus nesumažėjo, o dar prisidėjo keletas žmonių.

Kiekvienas susitikimas vykdavo maždaug tokia tvarka:

• penkiolika minučių laisvas dalyvių bendravimas prie suneštinių vaišių stalo;

• dešimt minučių šlovinimo giesmės;

• keturiasdešimties minučių anglikonų pastoriaus Nikio Gambelo (Nicky Gumbel) video pamokslas;

• penkiolika minučių vėl laisvas dalyvių bendravimas prie suneštinių vaišių stalo;

• keturiasdešimties minučių išgirsto pamokslo temos aptarimas, kuris vykdavo dalyviams pasiskirsčius į tris grupeles, kuriose galėdavo pasisakyti kiekvienas norintis;

• trumpa malda grupelėje;

• baigiamoji giesmė ir malda.

Per paskutinį kurso susitikimą darbo grupelėse kurso dalyviai liudijo apie šio kurso reikšmę jų gyvenimui. Dalį liudijimų pateikiu ir šiame puslapyje.

Dariaus liudijimas

Man 24 metai, esu vedęs, vaikų kol kas neturiu, gyvenu ir dirbu Ežerėlyje. „Alfa“ kurse atsidūriau neatsitiktinai. Dvasine gyvenimo puse domiuosi jau seniai. Visuomet stengiausi save tobulinti naudodamas įvairias technikas ir filosofijas, išskyrus krikščionybę. Bažnyčia, kuri visą laiką buvo arčiausiai manęs, man atrodė neįdomi ir nenaudinga. Bet visuomet jaučiau viduje tuštumą, kurios jokios dvasinės technikos negalėjo užpildyti. Studijuodamas senovės Indijos filosofiją sužinojau, kad žmogus nebus laimingas nei darbe, nei šeimoje, nei visuomenėje, kol neturės ryšio su Dievu ir santykio su bendruomene, kurioje paisoma religinių įsitikinimų. Todėl pradėjau ieškoti to ryšio ir santykio. Ilgai sukau galvą, kur tai galėčiau rasti. Bandžiau skaityti Šventąjį Raštą, bet greitai nustojau, buvau keliose paskaitose pas krišnaitus, bet ir ten manęs „neužkabino“, o ta tuštuma viduje kėlė liūdesį. Kai perskaičiau lankstinuką apie „Alfa“ kursą, iškart nusprendžiau, kad reikia eiti. Pradėjau kalbinti ir savo žmoną, kuri nenorėjo eiti su manimi.

Kai atėjo pirmojo „Alfa“ susitikimo diena, net ir pats buvau pradėjęs dvejoti – eiti ar ne, bet vis dėlto pasiryžau ir prikalbinau žmoną eiti kartu. Mano nuostabai žmona liko labai patenkinta, man irgi patiko, bet dar neskubėjau vertinti, sakiau, kad viskas pasimatys po kiek laiko. Didelę įtaką padarė tai, kad į „Alfa“ kursą atėjo ir mūsų parapijos kunigas, todėl buvome visiškai ramūs, kad tie kursai iš tikrųjų „legalūs“.

„Alfa“ kurso dėka pamačiau tai, kad mano krikščionybės suvokimas buvo labai siauras. Supratau, kad krikščionių bendruomenėje yra protingų, gerų, ne tik lankančių bažnyčią, bet ir tobulėjimu besirūpinančių žmonių, ir krikščionybė yra ne tik religija, bet ir mokslas apie visas gyvenimo sritis, kurį reikia rimtai studijuoti. Pabaigoje noriu pasakyti, kad „Alfa“ kurse įgytos žinios ir pasidalinta žmonių patirtis visiškai paneigė mano pesimistines nuostatas apie Bažnyčią, kunigą ir žmones, einančius į Mišias, – tokios nuostatos buvo atsiradusios dėl mano neišmanymo. O dabar kartu su žmona sekmadieniais lankomės bažnyčioje – ne dėl to, kad reikia, bet dėl to, kad patys norime ir po Mišių abu jaučiamės pripildyti laimės. Taip pat atradau Šventojo Rašto skaitymo džiaugsmą, ir po truputį pradedu jausti vis stiprėjantį ryšį su Jėzumi.

Ačiū Dievui, kad jis veda mus tobulėjimo keliu!

Janinos liudijimas: Kaip neabejoti savo tikėjimu

Esu pakrikštyta ankstyvoje vaikystėje ir nuo tada lankau katalikų bažnyčią, bet prieš trylika metų pradėjau blaškytis ir „kažko“ ieškoti. Tuomet laiko veltui irgi neleidau, pradėjau skaityti Naująjį Testamentą. Bet vis tiek to „kažko“ vis laukiau, tikėjausi ir norėjau išgirsti. Susipažinau su Šarūnu Bielskiu, kuris paragino dalyvauti „Alfa“ kurso komandoje, ir, išklausiusi seminarą apie šio kurso organizavimą, apsidžiaugiau, kad tas „kažkas“ ir yra „Alfa“ kursas, pripildytas Šventosios Dvasios…

„Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja.“ (2 Kor 5, 17) Ir kai per trečiąjį susitikimą grupelėje paprašiau pasimelsti, kad man būtų lengviau mylėti, mylėti kitaip negu iki šiolei, nes Dievas yra meilė ir visus myli be išlygų, o aš skirsčiau vienus pagal išvaizdą, kitus pagal gerus darbu; o Jis… lyja ir saulė šviečia visiems vienodai.

Džiaugiuosi sutikusi daug naujų draugų ir bendraminčių.

Tariant poetės Chabarinos eilėmis:

Mes esam laiminami iš Dangaus,

Lyg tie čiobreliai laistomi ir saulės apkabinami,

Tačiau šalia širdies taip reikia artimo žmogaus,

Kuriam mes sielos skrynią atrakiname.

Dalės liudijimas

Sveiki, esu ištekėjusi ir auginu du nuostabius vaikus. Pakrikštyta buvau vienerių metukų, dešimties priėmiau Pirmąją Komuniją, o dar po metų – Sutvirtinimo sakramentą. Dar iki dabar atsimenu, kaip vyskupas patepė man kaktą, o aš tiesiog netverdama savo kailyje laukiau, kada gi man įteiks tas dovanas… Gavau jas, tačiau tik su amžiumi ir patirtimi tai supratau. Lyg man ir nebuvo naujiena pamaldos ir kitos bažnytinės apeigos, tačiau širdis tylėjo. Visą tą laiką jaučiau, kad mano žinios yra labai menkos, o troškulys labai didelis, dėl to, kai Janina pasakė, kad organizuojami ,,Alfa“ kursai Ežerėlyje, labai apsidžiaugiau, dar didesnis mano džiaugsmas ir nuostaba buvo tuomet, kai ir vyras pasakė, kad norėtų nueiti nors į vieną susitikimą − kitaip sakant, ,,žvalgybon“. Tik vieno apsilankymo mums neužteko, norėjosi vis dar ir dar. Susirinkę žmonės buvo neapsakomai šilti bei nuoširdūs ir jau antrame susitikime žinojau, kad jiems galiu sakyti viską, kad nebūsiu išjuokta, o būsiu suprasta ir priimta su visais savo trūkumais ir abejonėmis. Šiuose kursuose atradau Jėzų Kristų, o gal jis mane surado ir ten atvedė, tačiau dabar man jis yra gyvas ir realiai esantis šalia. Žinau, kad juo galiu pasitikėti, kad Jėzus mane myli. Šventasis Raštas man suskambo naujai, kiekvienas jo žodis, kaip duona, kuri mane maitina. Šventosios Mišios pasidarė ne nuobodi pareiga, o malonus ir džiaugsmingas susitikimas su Jėzumi, o kaip smagu sutikti visus, kurie šiuos kursus lankė! Iš ko mus pažins žmonės, kad esame Jėzaus mokiniai? Iš mūsų darbų, gyvenimo būdo… to dabar visa širdimi siekiu ir tepadeda man Dievas. Didelis ačiū Šarūnui, kad inicijavo „Alfa“ kursų organizavimą Ežerėlyje, o Janinai, kad ir mane į juos pakvietė.

Nomedos liudijimas

Sveiki. Mano vardas Nomeda. Noriu pasidalinti „Alfa“ kurso, vykusio Ežerėlyje, priešistore, tiksliau, kaip aš visa tai mačiau. Taigi, mano vyras Šarūnas, labai gerai žinantis, kas yra „Alfa“ kursas ir koks jis naudingas ir veiksmingas žmonių sieloms, užsidegė troškimu jį suorganizuoti ir Ežerėlyje. Esu dalyvavusi tik pačiam pirmame „Alfa“ kurso susitikime, kai gyvenau Chemin Neuf bendruomenėje Prancūzijoje 2004-siais. Mes, 9 jaunuoliai, dviem savaitėms buvome priimti į evangelizacinę programą, vykusią vienoje Paryžiaus parapijoje, kurios vienas iš punktų buvo „Alfa“ kursas. Labai gerai prisimenu, kaip karštai ekipoje melsdavomės prieš susitikimą ir po jo. Taigi, mano prisiminimai apie „Alfa“ kursus buvo kuo geriausi…

Taip jau atsitiko, kad teko vėl apsigyventi Ežerėlyje. Vėl, nes čia gyvenau nuo penkerių iki devyniolikos, kol pagaliau išvažiavau studijuoti į Vilnių. Sugrįždavau tik aplankyti tėvų, atostogoms, pasikeisti daiktų, išsiskalbti drabužių ir pan. Per mažas man buvo šis miestelis. Tais laikais gana dažnai aplankydavo jausmas, jog gyvenu kažkur uždaryta. Fiziškai ir dvasiškai. Mūsų šeima nepraktikavo tikėjimo, beveik nieko nežinojau apie Jėzų, o kokioje penktoje klasėje per ateizmo ugdymo ar panašią pamokėlę net karštai pasisakiau prieš bažnyčioje vykstančius dalykus, kuriuos tariausi žinanti… Tiesa, viena kaimynė, dvejais metais už mane vyresnė draugė, viena sykį pasikvietė sudalyvauti Zapyškio bažnyčioje vykusioje vaikų katechizacijoje, nes jos močiutė labai to norėjo, mat ji giedodavo per Mišias „ant vyškų“, ir šiaip, kiek prisimenu, buvo „faina“ moteriškė. Tik po to karto daugiau mūsų ten nieks neregėjo ir, matyt, nepasigedo. O gaila… bent jau dėl draugės! Aš tai atėjus metui sutikau Dievą, o ji gal dar ne. Bet ir nuobodu buvo toje vaikų katechizacijoj, kažkokie visi sustingę, kalba keistus dalykus, dar ir namų darbų užduoda: atmintinai išmokti poterius, kažkokia „abra–kadabra“… Kitų kultūrinių pramogų buvo mažai (negi privažinėsi miestan), laimė. namie turėjome gana didelę biblioteką, tai kartais ištisomis savaitėmis neidavau į lauką, taip patraukdavo viena ar kita knyga.

Vaikystėje ir paauglystėje jaučiau gėdą, kad mano tėtis „netikras“ (tai mano mamos antra santuoka) ir ši gėda labai giliai suleido šaknis manyje. Su niekuo apie tai nekalbėjau, ilgus metus tai buvo mano „paslaptis“. Dabar žinau, kad tokios paslaptys nejučiomis suteršia sielą, iškreipdamos, t. y. subjaurodamos Dievo sukurtą jos saugotojo įvaizdį… Bent jau taip atsitiko man. Ėmiau manyti, kad nesu visiškai normali, todėl vengiau kalbėti bei vertinti save aukščiausiais balais. Nesąmoningai maniau, kad visi mūsų šeimą pažinojusieji žmonės prisideda prie šio gėdos jausmo. Manau, kad pykau ant kažko, kvaila, bet taip pat ir ant Ežerėlio.

Nelipo man prie širdies šis miestelis. Nesinorėjo sugrįžti atgal į praeitį, susitikti tuos pačius žmones, tik šiek tiek labiau pasenusius. Nors buvo ir visai nematytų veidų… Kol čia negyvenau, nes trankiausi po įvairias bendruomenes Prancūzijoje ieškodama Dievo valios, laimės, vidinio išgydymo, išsilaisvinimo,… − užaugo nauja graži karta.

Būtent ši nauja karta kažkaip atšviežina mano širdį, kai galvoju apie Ežerėlį. O kad nauja karta graži, gal gražesnė net už mūsiškę, įsitikinu vis dažniau. Dar ir daugiau gerų dalykų gali išvysti Ežerėlyje, vienas iš jų − Senelių slaugos namai, įsikūrę vietoj buvusios medinės ligoninės, kur kadaise dirbo mano mama. Buvę kultūros namai tapo garbingu bažnyčios pastatu, atsirado ištisos gatvės naujų privačių namų. Galima pamanyti, kad Ežerėlis tapo prestižine miesto tipo gyvenviete, kur gyventi įmanoma ir netgi gera; kad ir mums, auginantiems pusantrų metų dvynukus. Ežerėlio oras, tai yra kasdieniai pusantros ar dviejų valandų pasivaikščiojimai durpyno link vedančiais keliukais labai palengvina gyvenimą. Nesuskaičiuosi, kiek kartų buvome apsaugoti nuo virusinių ligų. Žinoma, šimtą kartų geriau vaikus migdyti berželių pridygusioje pievoje (ne ant žemės, žinoma, o dviviečiame vežime), nei vaikštinėti prasmirdusiame parke, kur pirmyn atgal zuja sportuojantys miestiečiai, netoli kokio zoologijos sodo… Net ir dabar, kai keliukai į durpyną tampa vis panašesni į pelkę, paguodai lieka bent jau grynas oras.

Grįždama prie „Alfa“ kurso pasakysiu, kad nors ne iš karto, palaikiau Šarūno mintį suorganizuoti krikščioniško mokymo kursą: būtų visai smagu, nors ir atrodytų šiek tiek iššaukiančiai… tik prieš tai reikėtų atskirti, ar tai Dievo valia, ar tik paprasčiausias savirealizacijos troškimas.

Rugsėjo mėnesį sužinojome, kad netrukus Kauno evangelizaciniame centre bus rengiami kursai „Alfa“ kursų organizatoriams. Užsirašėme į juos. Rengėjai pasikvietė lektorius iš Latvijos, − tai buvo ramus savimi pasitikintis kunigas bei keli jo komandos nariai. Klausytojų susirinko apie šimtas žmonių, tarp jų − daugybė pažįstamų. Kaip ir tikrame „Alfa“ kurse, atėjo laikas susiskirstyti mažomis grupelėmis ir dalintis: kur aš esu savo tikėjime, santykyje su Dievu. Jaučiausi kvailai. Juk aš beveik visą parą – dieną naktį − jau metai laiko bendrauju beveik vien su savo dviem sūneliais ir apie evangelizaciją ar nuoseklesnę maldos praktiką galiu tik pasvajoti. Duokit man paskaityti bent gerą knygą, ir tai jau bus nuostabu… O dabar esu tikrai ne savo vietoj, kaip galiu kalbėti apie Dievą, jeigu retai jį beprisimenu, esu pervargusi ir pan.? Vienu žodžiu, jaučiausi nepasiruošusi dalyvauti „Alfoje“ ir tiek. Taip, sutinku, kad reikia pradėti „Alfa“ kursus, juk, pasak to latvio, jų parapija padidėjo kone penkis kartus, nekalbant jau apie parapijiečių sąmoningumą, naujų narių įsitraukimą į evangelizaciją ir t. t.

Kadangi praktiniai užsiėmimai buvo pasiūlyti trys, tai pasitarę su Šarūnu nutarėme eiti į skirtingus, kad po to papasakotumėm vienas kitam, ką ten girdėjome. Nuėjau su grupe, kuri „Alfa“ kurse ruošėsi šlovinti. Giedoti aš mėgstu, ir man tai sekasi neblogai. Na, o kas gieda − meldžiasi dvigubai! Pačios paskaitos pabaigos neteko išgirsti, nes paskambino močiutė ir pranešė, kad mūsų vaikučiai labai nerimsta, nebegali daugiau būti be mamos… Važiuodama atgal galvojau: juk Ežerėlyje yra jaunimo choras, giedantis sekmadieniais per Mišias, jų vadovė groja vargonėliais, tad mano misija bus tik perteikti žinias, koks turėtų būti šlovinimas per „Alfa“ kursus.

Kursus vainikavo įsitikinimas, kad „Alfa“ kursui pasiruošti be išankstinės maldos neįmanoma, nes būtų paprasčiausias cirkas, kur žmonės nors ir susirinktų, bet po pirmų susitikimų išsibėgiotų. Reikia melstis. Ilgai ir įkyriai…

Tačiau Šarūnas paskaičiavo, jog pradėti reikėtų kitą savaitę, kad suspėtumėm pabaigti iki Šv. Kalėdų. „Nesąmonė, − šaukė mano sveikas protas, − juk vis tiek nieko gero iš to nebus, juk sakė, kad prieš tai reikia melstis!..“

Nors mūsų klebonas kursuose organizatoriams dalyvauti negalėjo, bet mintį apie „Alfą“ palaikė. Ačiū Dievui, nes pagal visas taisykles, „Alfa“ kursą turi remti vietos bažnyčia.

Atsimenu mūsų, organizatorių, pirmą ir paskutinį susitikimą prie bažnyčios vartų sekmadienį po šv. Mišių. Laimė, kad yra tikybos mokytojų, kurios lankosi šv. Mišiose, o su mumis jų buvo dvi, dar choro vadovė (pastebėjau, kad dėl tos priežasties man išsilygino kelios raukšlės kaktoje), žinoma, klebonas ir mes su vyru. Jausmai buvo dvejopi: kažkaip smagu, kad galėsiu dalytis savo patirtimi su kursų dalyviais, ir baugu tuo pačiu. Kas nežino, kas yra „Alfa“ kursas, tai pasakysiu, jog tai dešimt kassavaitinių susitikimų bei savaitgalis, kur reikia bendrauti, kalbėtis mažose grupelėse apie tikėjimą bei kitais dalyviams rūpimais klausimais, kitaip sakant, liudyti apie Dievą, jo veikimą tavo gyvenime…

Ketvirtadienį iš Kauno atvažiavo močiutė, ir mes palikę jos globai vaikučius išskubėjome į pirmąjį „Alfa“ kurso susitikimą. Atėjome pusantros valandos anksčiau, kad su kitais savanoriais pasiruoštume. Aš turėjau organizuoti šlovinimą susitikimo pradžioje. Man į pagalbą atėjo Vlada ir Odeta − dvi merginos iš choro (po kelių savaičių prie mūsų prisijungė dar ir Medeina). Odeta atsinešė netgi elektrinius vargonėlius. O jų vadovės nebuvo, − suprantu, žmonėms ir taip pakanka rūpesčių. Ėmėm repetuoti pirmąsias giesmes… Pagalvojau, kad būdama šių merginų amžiaus nebūčiau išdrįsusi veltis į tokius reikalus, juk joms gal po trylika. Kitą savaitę teko prisiminti savo gitarą, kurios jau kokie metai nebuvau lietusi. Namie radusi minutę kitą laiko repetuodavau užsilipusi ant sofos atlošo – kad vaikučiai nepasiektų − mat jie dar nesugebėdavo taip „aukštai“ užkopti.

Savaitės bėgo, „Alfa“ kursas atrodo įgavo savo formą, t. y. žmonės ateidavo vis tie patys, retai kas neateidavo. Susitikimų „klimatas“ kiekvieną savaitę vis labiau šilo. Mūsų šlovinimas vis drąsėjo, giedančių balsų, atrodo, irgi daugėjo. Tik stebino, kad žmonės nežino charizmatikų tokių nugiedotų giesmių… Kita vertus, aš juk nežinau „tradicinių“…

Abejoju, ar man tas „Alfa“ kursas užsiskaitytų, nes retai kada pasilikdavau iki pusės paskaitos (gaudavau žinią iš močiutės, kad reikia grįžti). Tačiau troškimas tarnauti augo, ledai, skyrę mane nuo dalyvių, tirpo. Stebino tai, kad mano vangumas, kurį jausdavau „Dievo reikalams“, bei nuovargis, kai tik įžengdavau į susitikimų salę, dingdavo. Atsirasdavo jėgų net šokiams, tiksliau, mano mėgstamoms giesmėms su gestais. Gera tarnauti Ežerėlyje (kažkaip išsprūdo…:)! Gera giedoti Dievui, giesmėmis atsišaukti į paskaitose girdėtus dalykus.

Dabar norėčiau apibendrinti savo pastebėjimus apie „Alfa“ kursą, vykusį Ežerėlyje. Pastebėjau, kad Viešpats savo malonę, kitaip sakant, sugebėjimus, jėgas, džiaugsmą, dalija ne tik nusipelniusiems, bet ir trokštantiems. Man šis „Alfa“ kursas atnešė daug malonių. Nors ir eidama atbulomis, tačiau pasakiau Viešpačiui „taip“: noriu visa širdimi tarnauti, noriu dalintis tikėjimu, noriu labiau mylėti artimą, šiuo atveju, savo ir gretimų miestelių žmones. Pasakiau „taip“ ne teoriškai, nes tik su teorija toli nebūčiau nuėjusi, bet labai praktiškai: buvau priversta groti gitara ir šlovinti, maldoje užtarti kursų dalyvius, ir svarbiausia, juos pažinti, pamilti. Buvo labai netikėta, kad kursams einant į pabaigą, iš daugelio gavau patvirtinimą, jog jiems patiko šlovinimas, kad džiaugtųsi, jei tai būtų galima tęsti.

Viešpats taip pat parodė, kaip menkai myliu savo miestelį ir jo žmones, kaip menkai vertinu tai, kad šalia namų stovi bažnyčia, kokie nestiprūs ryšiai sieja mane su kitais tikinčiaisiais.

Noriu ne tik iš naujo pamilti savo gyvenvietę, jos žmones, visiškai atsikratyti nepagrįstų baimių, nepasitikėjimo dvasios, bet ir nešti džiaugsmą ir pasitikėjimą Dievu, Jo malone, ir gailestingumu kiekvienam. Žinau, kad aplink mus yra nemažai nedarnių, materialinius sunkumus išgyvenančių šeimų, savo vertę praradusių arba jos nebranginančių žmonių… Taip norėtųsi, kad bažnyčia, tikintieji, taip pat ir aš, mūsų šeima, galėtų kažkokiu būdu bent šiek tiek praskaidrinti nusiminusius veidus, o balansuojantiems ant depresijos ribos suteikti vilties, t. y. pasiūlyti kažką šviesaus, gyvo, tikrai žmogiško mainais…

Ir tepadeda mums Dievas!

tapkgeresniu.lt