3 MOKYMAS: Kodėl Jėzus mirė ?

Ką bendro turi šie žmonės: Madona, Princas- dainininkas, žinomas tokiu vardu, Naomi Campbell, popiežius, ir Kenterberio arkivyskupas? Štai vienas atsakymas: jie visi nešioja kryžių. Daug žmonių šiandien kryžių nešioja kaip auskaro ar kaip apyrankės detalę, ar kaip ženklelį, pakabuką: mažą sidabrinį arba auksinį kryželį. Kartais žmonės nešioja didelį medinį kryžių pasikabinę ant kaklo. Mes esame taip prie to pripratę, jog mūsų tai nešokiruoja. Bet įsivaizduokit, jei aš šį vakarą būčiau atėjęs pasikabinęs vieną iš šių... Čia yra labai gražios kartuvės, kurias pasidariau... Įsivaizduokite, jei būčiau atėjęs pasikabinęs jas, arba, pavyzdžiui, elektros kėdę ant kaklo...Man įdomu, ką jūs pagalvotumėt. Ko gero, pamanytumėt, jog tai klaikoka ... nešioti ant kaklo egzekucijos formą....Bet būtent tą reiškia kryžius. Tai buvo viena iš žiauriausių kada nors išrastų egzekucijos formų. Tiesą sakant, net patys romėnai manė, jog tai per žiauru ir 315metais po Kristaus šitą bausmę panaikino. Nėra nieko blogo nešioti kryžių.
Bet - kodėl kryžius?
Kryžius yra krikščionybės simbolis. Viena trečioji visų evangelijų kalba apie Jėzaus mirtį. Pusė Morkaus evangelijos, didesnė likusi Naujojo testamento dalis aiškina, kodėl jis mirė. Šv. Paulius sako, kad bažnyčioje yra tarnavimas, kuriame mes prisimename Kristaus mirtį. Daugelis bažnyčių yra kryžiaus formos. Kodėl? Kai Paulius nuvyko į Korintą, jis sakė: „buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų(apie tai mes kalbėjome praeitą savaitę), ir tą nukryžiuotą.“ Tai yra tema, į kurią šį sykį pasigilinsime.

Kodėl Paulius į tai sutelkė dėmesį? Kalbant apie vadovus, kurie paveikė tautas ar net pakeitė pasaulį, svarbiausias dalykas yra įtaka, kurią padarė jų gyvenimas; Jėzus, kuris labiau nei bet kuris kitas asmuo pakeitė pasaulio istorijos veidą, prisimenamas daugiau dėl savo mirties, nei dėl gyvenimo.

Kodėl toks didelis dėmesys skiriamas Jėzaus mirčiai? Kuo skiriasi jo mirtis nuo, tarkim, kankinio ar karo didvyrio mirties? Kodėl jis mirė? Ką jis tuo pasiekė? Ką reiškia tas Naujojo Testamento išsireiškimas: jis mirė dėl mūsų nuodėmių.

Kodėl tai yra svarbu? Kodėl tai, kas įvyko prieš du tūkstančius metų, yra aktualu šiandien?

Atsiverskite Jono evangelijos 3 skyrių, 16-tą eilutę. Ši eilutė iš tiesų apibendrina visą Naująjį Testamentą, ir ji įvardija jo mirties priežastį. Jėzus pasakė: Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Pirmiausia pažvelkime į tai, kokia buvo problema.
Kartais žmonės sako: „man krikščionybė nereikalinga.“ Jie sako: „aš pakankamai laimingas, gyvenime nieko nestokoju, stengiuosi būti malonus kitiems žmonėms, taigi, gyvenu gerą gyvenimą. Ir tai iš tiesų gali būti tiesa. Mes visi esame sukurti pagal Dievo paveikslą, todėl yra kai kas, kas galioja kiekvienam žmogui.
Bet taip pat yra kita medalio pusė. Jei būsime sąžiningi, manau turėsime pripažinti, kad mes visi darome kai kuriuos dalykus, nors ir žinodami, kad jie yra blogi . Pažvelkime į laiško Romiečiams 3 skyrių, 23-čią eilutę. Šv.Paulius rašė štai ką: nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės. Jis sako: visi. Kiekvienas iš mūsų nusidėjo. Man yra labai sunku pripažinti, jog aš darau kažką blogai. Man sunkiausi žodžiai yra: atsiprašau, aš buvau neteisus, tai yra mano kaltė. Kai padarau ką nors blogo, aš stengiuosi surasti, ką galėčiau apkaltinti, dažnai savo žmoną... ieškau pasiteisinimų, jog... tai nebuvo mano kaltė; tam yra priežastis, dėl ko taip atsitiko...
Įdomu stebėti, kai susiduria dvi mašinos ir vairuotojai išlipa išsiaiškinti, kas buvo kaltas dėl to susidūrimo. Labai retai jie noriai prisiima kaltę (na aišku, yra visi draudimo dalykai ir panašiai), bet nėra įprasta lengvai pripažinti: tai mano kaltė.
Perskaitysiu jums vairuotojų, patekusių į avariją, ieškančių pasiteisinimų ir bandančių paaiškinti, kodėl taip atsitiko – tvirtinimus:
Vienas vyriškis rašo: aš važiavau namo, pataikiau ne į tą namą ir atsitrenkiau į medį, kurio ten anksčiau nebuvo.
Dar vienas rašo: kita mašina atsitrenkė į mane, neperspėjusi apie savo ketinimus.
Dar kitas : Žmogus blaškėsi po visą kelią - aš turėjau daug sukinėtis, kol pagaliau jį parbloškiau.
Dar: Aš savo mašiną vairuoju jau 40metų, kol pagaliau užmigau prie vairo ir papuoliau į avariją.
-Mano mašina buvo sausakimša, kol aš atsitrenkiau į stulpą...
-Aš visiškai nežinojau, kur važiuoti, tai pervažiavau jį..
Ir galiausiai: Aš pradėjau sukti iš kelio, pažvelgiau į savo uošvę ir atsitrenkiau į pylimą.

Visi mes, jei būsime atviri, vis tiek darome dalykus, nors ir žinodami, kad jie yra blogi.
Ką gi reiškia tai, jog visi nusidėjo? Kai žmonės sako, aš gerai gyvenu, tai, sutikime, priklauso nuo to, su kuo jie save lygina. John Collins, kuris prieš Sandy čia buvo vikaras, yra iš tiesų nuostabus Dievo žmogus, labai nuolankus, mielas žmogelis, kuriam dabar jau septyniasdešimt. Jis puikiai sugeba paaiškinti šią eilutę žmonėms, kurie pas jį ateina.
Kai jis kalbėdavosi su jaunais žmonėmis, o, tarkim, jaunuolis pasitaikydavo kiek arogantiškas ir pareikšdavo: aš gyvenu gerą gyvenimą, John pacituodavo šią eilutę ir taip ją pailiustruodavo:
Jis sakydavo:
-Įsivaizduok, kad ant šios sienos yra skalė visų žmonių, kurie kažkada gyveno: nuo pačių blogiausių, iki pačių geriausių. Ką įrašytumei apačioje?
Jis atsakydavo, tarkime:
-Adolfą Hitlerį, (arba – savo bosą)...
- Na, gerai įrašykime jo vardą apačioje.
O tada, John paklausdavo:
- Ką įrašytum pačiame viršuje?
Jis atsakydavo, kad motiną Teresę arba savo mamą.
-Na, - jis tardavo,- gerai, įrašykim jos vardą čia.
Paskui jis sakydavo:
-Manau sutiksi, kad mes visi telpame į tą tarpą tarp apačios ir viršaus. Ir, turbūt, jūs kažkur ten aukštai, o aš, ko gero, čia pažemiui...O vaikinas atsakytų:
- Taip taip, jūs ko gero teisus...
O John tada klausdavo:
- Kaip tu manai, koks yra standartas?
-Na, galbūt standartas yra lubos.
O John sakydavo:
- Ne, pažvelk į eilutę- standartas yra ne lubos, standartas yra dangus. Paulius sako: Visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės., kaip yra apreikšta Jėzuje Kristuje.O lyginant su juo, mes visi mes labai toli nuo to nutolę.
Kai kas gali pasakyti: na tokiu atveju, koks skirtumas, jei mes visi esame vienoje valtyje?
Yra skirtumas, nes yra pasekmės, o jas galima būtų apibūdinti keturiais punktais:

Visų pirma – nuodėmė suteršia. Atsiverskime Morkaus evangelijos 7 skyrių. 20ta eilutė. Jėzus pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, išvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, - atsimenat, kartą Jėzus pasakė: kiekvienas, kuris pyksta ant savo brolio, jau savo širdyje įvykdė žmogžudystę, - , svetimavimai, - Jėzus sakė, jog kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi, - godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“.
Kai skaitėme tą blogybių sąrašą, esu tikras, kad daugelis jūsų galite pasakyti: aš daugumos iš tų dalykų nedarau. Bet gal buvo vienas, kai pagalvojote: hmmm, galbūt truputį...
Reikalas tas, kad nepakanka... nepakanka laikytis, pavyzdžiui, devynių iš dešimties Dievo Įsakymų. Negali sakyti: aš laikausi visų Dievo įsakymų, ir tik to vieno....nežudyti, man sunku laikytis....
Atrodo, kad Lordas Russel sakė: norėčiau, kad Dešimt Dievo Įsakymų būtų kaip egzamino testas, kur galėtum „išsirinkti tik tris“ iš jų... bet taip nėra.
Jokūbas savo laiške rašo: „ kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų.“ Čia kaip teismo tardyme: negali pasakyti, na....bet aš laikausi visų kitų taisyklių....
Žinoma, Jėzus čia daugiau kalba ne apie mūsų veiksmus, o apie mūsų širdį. Jis sako, kad šitie dalykai griauna mūsų gyvenimus, juos užnuodija.

Antra – nuodėmės galia. Blogi dalykai, kuriuos darome, turi tendenciją tapti nenugalimais įpročiais. Jėzus sakė, „kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.“ Manau, kad tam tikrose srityse tai yra akivaizdu: jei kas nors ilgą laiką vartoja narkotikus, jis tampa priklausomu. Bet tai taip pat tinka ir dalykams, kurie nėra tokie akivaizdūs: bloga nuotaika, pavydas, išdidumas, puikybė, savanaudiškumas, ištvirkavimas, apkalbinėjimas. Jėzus sako, kad nuo visų tų dalykų gali tapti priklausomu.

Toliau- bausmė už nuodėmę.
Manau, kad mūsų prigimtyje yra kažkas, kas sako.... kai kas nors blogai pasielgia, turi būti nubaustas, kai skaitome apie blogus dalykus laikraščiuose, mes mąstome, jog žmonės, šitaip pasielgę turi būtų sugauti ir nusipelno bausmės. Bet, kalbu už save, man daug lengviau tai pasakyti kalbant apie kitus žmones nei apie save.
Galiu jums duoti pavyzdį iš kasdienio gyvenimo:
Aš į darbą važiuoju dviračiu. Tame kelyje yra laba gera juosta dviračiams. Kai būna kamštis, sustoję daugybė mašinų, aš mėgstu važiuoti ta juosta, kuri skirta autobusams ir dviračiams, tiesiog laisvai pralėkti per tą kamštį...tai puiku... Kartais į tą autobusų juostą įsuka mašinos, nors jos negali ja važiuoti. Jeigu esi su dviračiu, tai labai erzina, kad mašinos privažiuoja arti tavęs, kai tu to nesitiki, ir, manau, tai taipogi yra pavojinga. Sužinojau, kad tame ruože yra dvi vietos, kur kartais stovi policija. Tai vos mašina įvažiuoja, aš pradedu galvoti: o, tikiuosi juos sučiups. Tikiuosi, kad policija šiandien ten stovi...
Kartais lyja. Kai lyja, aš važiuoju automobiliu. O kai važiuoju automobiliu, tai tik paskutiniu momentu nusprendžiu, kad juo važiuosiu. Ir tada.... na , ta dviračių juosta atrodo taip gundančiai...O aš vėluoju... juk aš iš tiesų esu dviratininkas....taigi, nieko tokio, jei aš..... Taigi, sau aš taikau visai kitokius vertinimo kriterijus nei visiems kitiems... Apaštalas Paulius, rašo, jog visi nusidėjome, tai yra mūsų visų nuodėmė. O atpildas už nuodėmę- mirtis. Reikia sumokėti baudą.
Ketvirtas dalykas- nuodėmė atskiria.
Mirtis, apie kurią kalba Paulius nėra fizinė mirtis, kurią patiria visa žmonija, bet dvasinė mirtis, kuri yra pasekmė to, jog esi atskirtas nuo Dievo. Galiausiai, amžinai atskirtas nuo Dievo. Pranašas Izaijas sako: problema yra ne tai, kad Dievas negirdi tavęs, kai tu kalbi; bet blogi dalykai, kuriuos darome, pastatė pertvarą tarp mūsų ir Dievo, „jūsų nuodėmės uždengė jo veidą ir jis nebegirdi jūsų“. Kartais žmonės sako, jog tai tarsi blokas: aš jaučiu, jog negaliu pasiekti Dievo, bet atsimušu lyg į kokį barjerą...toks jausmas, tarsi Dievo iš viso nebūtų...
Tai yra blogoji naujiena. Tai - problema. Bet krikščionybė yra geroji naujiena. Žodis evangelija reiškia :“geroji naujiena.“ O geroji naujiena yra tai, kad Dievas tave myli. Tai yra eilutė, kurią skaitėme pradžioje: Dievas taip pamilo pasaulį, - tai yra tave ir mane.Jis taip mus pamilo, kad nusprendė kažką dėl to daryti. Ir tai, ką jis nusprendė, buvo: ateiti į šią žemę savo Sūnaus Jėzaus Kristaus asmenyje. Numirti už tave ir už mane.
Atsiverskime pirmą Petro laišką, antrą skyrių, 24-tą eilutę. Petras rašo: „Jis pats, -tai yra Jėzus Kristus, - savo kūne užnešė mūsų nuodėmes, -tai yra tavo ir mano, - ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti Jo žaizdomis.“ Kaip kažkas tai apibūdino: Dievo “savęs pakeitimas”.
Ką tai reiškia, kad jis mirė vietoj manęs , vietoj tavęs?
1941 metų liepos 31mą , iš Aušvico pabėgo kalinys. Ir kaip atsakomąjį veiksmą, gestapas išrinko dešimt vyrų, kad numarintų iš bado badavimo bunkeryje. Vienas iš vyrų, Francis Gardženis Deck, kai jį pasirinko, sušuko: „vargšė mano žmona ir vaikai!“. Tuo metu neįspūdingos išvaizdos lenkas, su mažais rudais akinukais, vieliniais rėmeliais, žengė iš eilės ir tarė: esu katalikų kunigas. Jis pasakė: aš noriu numirti vietoj to vyro. Aš neturiu žmonos ir vaikų, aš nieko neturiu.
Ir jo auka buvo priimta. Tas vyras buvo tėvas Maksimilijanas Kolbė. Jam tuo metu buvo 47eri. Jis su kitais nuėjo į badavimo bunkerį. Jį ten nuvedė besimeldžiantį ir giedantį himnus. Gestapas tikėjosi, kad jis numirs iš bado, bet tai neįvyko, todėl galiausiai jie 19-tą rugpjūčio, 1941m. turėjo jam suleisti mirtiną injekciją. Eiliniai sakė, kad bunkeris buvo kaip bažnyčia.
1982 spalio 10 dieną, praėjus 41 metams, Romoje, šv.Petro aikštėje, tėvo Maksimilijano mirtis buvo deramai pagerbta. Ten, minioje, kurioje buvo daugiau nei 150 000 žmonių, įskaitant 26 kardinolus, 300 arkivyskupų ir vyskupų, buvo Francis Gardženis Deck su savo žmona, vaikais ir su savo vaikų vaikais: daugelis, išgelbėti vieno žmogaus. Popiežius Maksimiljano Kolbės mirtį apibūdino šitaip: tai buvo pergalė, tokia kaip ir Jėzaus Kristaus.
Prieš keletą metų nepriklausomame laikraštyje aš perkaičiau apie Francį Gardženį Deck . Jis mirė 1995metais kovo 13 dieną, sulaukęs 93 metų. Ir ten buvo rašoma, kad visą likusį savo gyvenimą jis keliavo po visą pasaulį pasakodamas, ką dėl jo padarė Maksimilijanas Kolbė numirdamas vietoj jo.
Ir dar nuostabesniu būdu Jėzus numirė už mus.Jis dėl mūsų iškentė nukryžiavimą. Ciceronas nukryžiavimą apibūdina kaip: „žiauriausią ir baisiausią kankinimą“. Jėzus buvo išrengtas ir pririštas prie plakimo stulpo. Jis buvo plakamas su keturiais ar penkiais odiniais botagais, kuriuose buvo įpinta dantytų kaulų ir švino gabalų. Euzebijus, 3-io amžiaus bažnyčios istorikas, romėnų plakimus apibūdino šitaip: kankinamojo „kraujagyslės būdavo atsivėrę .........matydavosi aukos raumenys, sausgyslės ir žarnos.“ Paskui Jėzus buvo nuvestas į Pretorijų, kur erškėčių karūna susmigo į jo galvą. Šeši šimtai vyrų iš jo tyčiojosi ir mušė jam per veidą ir per galvą. Tada jis buvo verčiamas ant savo kraujuojančių pečių nešti sunkų kryžiaus skersinį, kol nugriuvo ir Simonas iš Kirėnės buvo priverstas jį nešti vietoj jo.
Kai jie pasiekė nukryžiavimo vietą, Jėzus vėl buvo apnuogintas. Jis buvo paguldytas ant kryžiaus ir šešių colių ilgio vinys buvo įkaltos į jo rankas vos aukščiau riešo. Jo keliai buvo nusukti į šoną.....kad kulkšnys galėtų būti perdurtos tarp blauzdikaulio ir Achilo kulno. Jis buvo iškeltas ant kryžiaus, kurį įkasė į žemę. Buvo paliktas kyboti dideliame karštyje ir su nepakeliamu troškuliu, išstatytas minios pajuokai. Kentėdamas siaubingą fizinį skausmą jis kybojo šešias valandas, kol jo gyvybė pamažu užgeso. Tai buvo neįsivaizduojamas skausmas ir didžiausia gėda.

Įdomu tai, kad Naujasis Testamentas susikoncentruoja ne į fizinę Jėzaus kančią, ir net ne į emocinę traumą, jog buvo pasaulio atmestas ir draugų išsigintas. Jis koncentruojasi į dvasinę agoniją dėl atskyrimo nuo Tėvo.

Atsiverskite Šv.Raštą atgal, beveik Biblijos vidurį, Izaijo53 skyrių, 6-tą eilutę. Tai yra pranašystė, užrašyta šimtus metų prieš tai, kai tai įvyko. Ji detalizuoja mirtį, kuria turėjo mirti Jėzus. Štai ką sako Izaijas: „Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o Viešpats užkrovė jam mūsų visų kaltę.“
Kartą girdėjau šią eilutę aiškinat taip:
Įsivaizduokite, kad ši ranka simbolizuoja tave ir mane.Tai, ką pranašas rašė - visi mes kaip avys pakrikome, eidami savais keliais - mes visi darome blogus dalykus. Visi mes pakrikome kaip avys... Tegul ši ranka simbolizuoja blogus dalykus, kuriuos mes darome savo gyvenime. Tie dalykai mus atskiria nuo Dievo. Visi mes, pakrikę lyg avys, pasukome savo keliu.
O ši ranka simbolizuoja Jėzų Kristų. Jėzus niekada nieko blogo nepadarė, jis gyveno nenusidėdamas. Nieko neskyrė jo ir Tėvo danguje. Taigi, eilutė sako: Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o Viešpats užkrovė jam mūsų visų kaltę.“. Kai Jėzus ant kryžiaus šaukė: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Tuo momentu jis buvo apleistas Dievo, jis buvo atskirtas nuo Dievo- dėl tavęs ir dėl manęs.
Nuostabi žinia: ar jūs matote, ką tai duoda mums? Tai palieka mums laisvę turėti santykį su Dievu.

Koks buvo rezultatas?
Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Kryžius yra kaip gražus deimantas. Jeigu jūs laikysite deimantą prieš šviesą, matysi įvairias spalvas ir įvairius dalykus.
Ant kryžiaus Dievas apreiškė savo meilę mums. Iš to mes sužinome kokia stipri yra Dievo meilė tau ir man. Jėzus mums parodė pasiaukojančios meilės pavyzdį. Dievas parodė, kad jis nėra toks Dievas, kuris abejingas skausmui. Kartais žmonės sako – visi klausia šio klausimo - kaip gali būti tiek daug kančios pasaulyje? Vienas iš raktų tai suprasti, manau, yra tai, jog Dievas pats nėra abejingas kentėjimui. Bet Jis atėjo savo Sūnaus Jėzaus Kristaus asmenyje, jis, kaip Martynas Liuteris sako, yra „nukryžiuotas Dievas“. Jis patyrė kančią. Jis kentėjo už mus, o dabar jis kenčia kartu su mumis. Ant kryžiaus jis nugalėjo piktąjį. Jis mums suteikė galimybę vieną dieną atsistoti Dievo akivaizdoje.
Yra daugybė įvairių požiūrio kampų, per kuriuos galite į tai žvelgti, bet norėčiau pažvelgti į keturis konkrečius įvaizdžius, kurie pateikti Naujajame Testamente. Nes kryžius savo esme yra paslaptis, ir labai sunku suprasti, kaip Jėzaus mirtis prieš du tūkstančius metų gali turėti įtakos mano gyvenimui šiandien. Naujasis Testamentas ieško analogijų, kuriomis bando mums paaiškinti, kaip tai yra įmanoma.

Pirmas įvaizdis yra teismas. Paulius rašo, kad Kristaus mirtimi „esame nuteisinti“. “Nuteisinimas” yra teologinis terminas. Teisinis atitikmuo yra “išteisinti”. Jei jūs nueitumėte į teismą ir jus išteisintų, jei išaiškėtų, kad jūs nekaltas, jūs būtumėte išteisintas.
Girdėjau apie du draugus, kurie buvo geri draugai mokykloje, universitete, o tada jų keliai išsiskyrė. Vienas iš jų tapo teisininku, jam puikiai sekėsi ir jis tapo teisėju. Kitas pasuko visiškai kita kryptimi. Jis įsivėlė į nusikalstamą veiklą, ir jo gyvenimas ėmė ristis žemyn. Po daugelio metų jis atsidūrė prieš savo seną draugą, dabar jau teisėją. Jis padarė nusižengimą, už kurį jis stojo prieš teismą. Teisėjas pamatė savo seną draugą. Jam iškilo dilema: ką daryti? Jis mylėjo savo draugą, bet jis negalėjo tiesiog pasakyti, na, viskas gerai, Tu mano senas draugas, nesirūpink......Turėjo būti teisingas, nes buvo teisėjas. Taigi, jis surado tinkamą sumą gynybai...nežinau, kiek, tarkim, kokius 10 000 svarų. Tada nusirengė savo mantiją, ir nuėjo pas savo draugą ir išrašęs čekį 10 000 svarų, padavė jį draugui.
Tai yra tas pats, ką padarė Dievas. Jis privalėjo būti teisingu, nors jis mus myli. Taigi, jis atėjo savo Sūnaus asmenyje ir sumokėjo baudą. Kaip ir visos analogijos, ji nepakankamai, nes, žinoma, Dievas mus myli daug labiau, negu seni draugai vienas kitą.O tai, ką mes padarėme, nėra tik nusižengimas, tai daug rimčiau. Ir aišku kaina buvo daug rimtesnė, jai apmokėti neužteko tiesiog išrašyti čekį. Kaina - Jėzaus Kristaus gyvenimas ir mirtis. Bet esmė yra tai, jog per Jėzaus mirtį mūsų kaltė buvo panaikinta. Mums buvo atleista- visiškai atleista. Tai yra nuostabi naujiena – mes galime gauti visišką atleidimą.

Antras Naujojo testamento įvaizdis yra prekyvietė. Senovėje, kai dar vyravo vergovinė santvarka, žmonės į vergiją papuldavo dėl įvairiausių priežasčių. Viena iš priežasčių, dėl ko galėjai tapti vergu, buvo prasiskolinimas, kai negalėdavai sumokėti skolų. Tada tam tikra prasme turėdavai save parduoti. Įsivaizduokime vergą, stovintį prekyvietėje ir save parduodantį. Staiga prieina prie jo labai mielas žmogus ir pasigaili jo. Jis sako: aš nenoriu, kad tas žmogus ir toliau visą savo gyvenimą būtų vergu. Kiek tu skolingas? AŠ už tave sumokėsiu tavo skolas.
Sumą, kurie jie mokėdavo, vadinosi „išpirka“. O Jėzus pasakė: aš atėjau savo gyvenimu sumokėti išpirką. Išlaisvinti žmones, kurie buvo nuodėmės vergijoje. Jėzus sakė: jei Sūnus tave išlaisvins, tu būsi iš tiesų laisvas. Visas krikščionių tikėjimas susijęs su laisve.
Prisiminiau Bilį Nolaną.Bilis Nolanas pabėgo iš globos namų, kai jam buvo, ko gero, šešiolika. Jis tapo alkoholiku. Jis niekada nedirbo. 38 metus alkoholikas!. 20 iš tų metų jis sėdėdavo va štai prie tų durų, visą laiką su vyno buteliu, prašydamas pinigų. Jeigu neduodavai jam pinigų, jis labai supykdavo. Visi žinojo, kad vienintelė priežastis, dėl ko jam reikia pinigų, tai kad jis galėtų nueiti ir nusipirkti dar vyno. 1990-tų gegužės tryliktą dieną jis pasižiūrėjo į veidrodį ir pasakė: tu jau ne tas Bilis Nolanas, kurį aš pažinojau. Ir, pasak jo paties žodžių, jis pakvietė Jėzų Kristų į savo gyvenimą ir sudarė su Dievu Sandorą, kad niekada daugiau nebegers alkoholio. Aš gerai prisimenu, kai jis atėjo čia, į alfa kursą. Ir nuo to laiko jis neišgėrė nei lašelio. Kartą jam pasakiau: Bili, tu atrodai toks laimingas. Matydavau jį kiekvieną sekmadienio vakarą, šlovinimo metu iškėlusį rankas, šlovinantį Dievą, tvarkingai apsirengusį, su aksominiu švarku...Sakau, Bili, tu atrodai toks laimingas. Jis atsakė: aš ir esu….gyvenimas yra kaip labirintas... ir pagaliau aš radau išėjimą... per Jėzų Kristų.

Toliau Naujojo Testamento autoriai rašo apie šventyklą. Senajame Testamente yra sudėtinga aukojimo sistema. Kartais, išpažindavę nuodėmes, jie aukodavo avinėlį... vyravo samprata, kad nuodėmė iš žmogaus pereina avinėliui, kuris vėliau nužudomas ir tokiu būdu panaikinama nuodėmė.
Žinoma, tai buvo tik simbolis. Kai Jonas Krikštytojas pamatė Jėzų, jis tarė: Štai – Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Kaip Laiško žydams autorius rašo, gyvulių kraujas nepanaikina nuodėmės, bet Jėzus, kuris yra ta tobula auka, panaikina nuodėmę. Arba, kaip sakė Jonas: Jėzaus kraujas mus apvalo nuo nuodėmės.

Kitas įvaizdis - namai. Nes šaknis ir tų blogų dalykų, kuriuos kalbame ir darome, pasekmė yra nutrūkęs santykis su Dievu. O kryžiaus esmė yra ta, kad mes galime atstatyti santykį su Dievu. Paulius sako: „Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį“. Labai svarbu, kad jis sako Dievas Kristuje.... Žmonės kartais sako: tai, ką tu kalbi yra barbariška- Jėzus, nekaltas asmuo, paaukotas už kažką kitą? Tai būtų barbariška... bet Dievas buvo Kristuje. Dievas pats savo Sūnaus asmenyje atėjo, kad mirtų už mus. Tam, kad atneštų susitaikinimą, kad atstatytų santykį.
Kaip jaučiamės namuose, kai įvyksta ginčas? Kai susipyksta vyras su žmona ar tėvas su vaiku? Tada tvyro tam tikra atmosfera...Ir koks nuostabus tas susitaikinimo momentas, kai atstatoma taika, kai įvyksta atleidimas, atstatomi santykiai...Ir būtent dėl Jėzaus mirties mes galim turėti tą atstatytą vienybę su Dievu. Dievas mus myli. Jis myli ir tave, ir mane. Jis trokšta, kad mes kasdien gyventume tame santykyje su juo. Tai yra tikslas, kuriam mes buvom sukurti. Ir kadangi tai yra taip svarbu, jis atsiuntė Jėzų numirti, kad tai taptų mums įmanoma. Tai yra labai asmeniška. Jėzus numirė ne vien tik už viso pasaulio nuodėmes. Šventas Paulius rašė: Dievo Sūnus pamilo mane ir paaukojo save už mane. Jeigu būtum vienintelis žmogus žemėje, Jėzus vis tiek būtų numiręs už tave.
Buvo Amerikoje toks pastorius, vardu John Wimber. Nuostabi figūra. Jis aprašo vieną atsitikimą:
Kokius tris mėnesius studijavau Bibliją, tada turėjau laikyti pirmąjį egzaminą apie kryžių. Aš supratau, kad Jėzus buvo tikras Dievas ir tikras žmogus. Jis numirė ant kryžiaus už pasaulio nuodėmes. Bet nesupratau, kad aš esu nusidėjelis. Maniau, kad esu geras vaikinas. Žinojau, kad šen ar ten kartais nuklystu, bet nesuvokiau, kokia rimta yra mano būklė. Vieną vakarą, maždaug tuo metu, mano žmona Kerol pasakė: „Manau, jog atėjo laikas paversti realybe visa tai, ko mes mokėmės.“ Ir mano didžiam nustebimui ji atsiklaupė ir pradėjo melstis, kaip man atrodė, lubų tinkui. O Dieve, - pasakė ji, atleisk man mano nuodėmę. Negalėjau tuo patikėti. Ji buvo geresnė už mane, o galvojo, kad yra nusidėjėlė. Aš jutau jos skausmą ir jos maldos gylį. Ji ėmė raudoti kartodama: atleisk man mano nuodėmę. Aš persigandau. Galvojau, kad mirsiu. Prakaitas tekėjo mano veidu, galvojau: aš to nedarysiu. Tai kvaila. Aš geras vaikinas. Tada man dingtelėjo. Ji nesimeldė tinkui, ji meldėsi asmeniui, Dievui, kuris ją girdi. Ne taip kaip aš, ji žinojo, kad yra nusidėjėlė, kuriai reikia atleidimo.
Akimirksniu man asmeniškai tapo aiški kryžiaus prasmė. Staiga aš suvokiau tai, ko anksčiau nežinojau. Aš įžeidžiau Dievą. Jis pamilo mane ir iš savo meilės man atsiuntė Jėzų. Bet aš nusigręžiau nuo tos meilės, aš visą gyvenimą ją atmesdavau. Buvau nusidėjėlis, kuriam žūtbūt reikėjo kryžiaus.
Tada iš aš suklupau ant grindų raudodamas. Ašaros liejosi upeliais, nosis tekėjo, o kiekvienas mano kūno colis gausiai prakaitavo. Mane apėmė nenugalimas jausmas, jog kalbuosi su kažkuo, kas buvo su manimi visą mano gyvenimą, bet kurio aš nepažinojau. Kaip ir ji, aš pradėjau kalbėtis su gyvuoju Dievu, sakydamas jam, kad esu nusidėjėlis, nors vieninteliai žodžiai, kuriuos tegalėjau ištarti buvo : O, Dieve, O Dieve, o Dieve.
Žinojau, kad manyje vyksta kažkoks perversmas. Pagalvojau, tikiuosi, tai suveiks, nes aš elgiuosi kaip visiškas kvailys. Tada Viešpats man priminė žmogų, kurį prieš eilę metų mačiau Pershing aikštėje, Los Andžele. Jis buvo prisisegęs ženkliuką su užrašu: Aš esu Kristaus kvailys. Kieno kvailys esi tu? Tada aš pagalvojau, jog tai pats kvailiausias dalykas, kurį man kada nors teko matyti. Bet, kai klūpojau ant žemės, suvokiau to ženklelio tiesą, kad kryžius kai kuriems žmonėms iš tiesų yra kvailystė. Tą vakarą aš suklupau prieš kryžių ir įtikėjau į Jėzų. Nuo tada tapau Kristaus kvailiu.

Jis įtikėjo. Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Ką reiškia tikėti?
Neseniai aš naudojau dviejų draugų, kurie buvo geri draugai mokykloje, universitete, palyginimą, kaip vienas tapo teisėju, kitas- nusikaltėliu. Norėčiau sugrįžti prie to palyginimo, nes tam tikra prasme tai yra tai, ką Dievas padarė dėl mūsų.
Jis atėjo pas mus savo Sūnaus asmenyje ir davė mums čekį – taip kaip teisėjas tam nusikaltėliui.
Norėčiau pažymėti, kad šitas čekis išrašytas „Dangaus banke“. Ten, kur rašoma suma, parašyta: atleidimas, laisvė, nuskaistinimas, susitaikymas, amžinasis gyvenimas. O žemiau parašyta: visi dangaus turtai. Pasirašo: Viešpats Jėzus Kristus, nes tik per jį visa tai tapo įmanoma. O data yra šiandien dienos, nes tam tikra prasme būtent šiandien jis siūlo priimti tą auką kiekvienam iš mūsų. Ten, kur yra skiltis „gavėjas“ , aš palikau tuščia, nes čia kiekvienas iš jūsų galite įsirašyti savo vardą, kadangi kiekvienam iš jūsų Dievas skiria šią auką šiandien.
Ir, tiesą sakant, kai teisėjas atėjo ir pasiūlė čekį savo senam draugui, tas senas draugas turėjo pasirinkimo laisvę, taip ir aš, ir tu turime pasirinkti: priimti – tai reiškia patikėti, arba pasakyti: ne, labai ačiū, bet man to nereikia. Jeigu yra bauda, kurią turiu mokėti, aš geriau susimokėsiu ją pats. Arba mes galime pasakyti: ačiū. Ačiū, kad numirei už mane. Aš pasitikiu tavimi ir priimu tą dovaną, kurią tu siūlai.

Pasimelskime. Žinau, kad kai kas iš jūsų galbūt visai nenori melstis, bet, jei galite, būkite malonūs kitų labui; galbūt šį vakarą yra tik vienas žmogus, kuris nori melstis, bet to žmogaus labui, būkite malonūs ir tiesiog nuleiskite galvas, kaip darėme praeitą kartą, galime užsimerkti ir minutėlei susimąstyti, net jei jūs ir nenorite melstis, kaip sakiau, bet dėl to žmogaus, kuris nori būti tikras, kad jis priima tą nuostabią dovaną, tą pasiūlymą, kurį Dievas per Kristų mums duoda.

Mes tikime, kad Jėzus šiandien yra čia, kad jis yra gyvas, prisikėlęs iš numirusių. Įsivaizduokite jį dabar stovintį prieš jus. Nesijauskite spaudžiami daryti to, ko dar nesate pasiruošę daryti. Galbūt jums reikia laiko, kadangi kursas truks dar keletą savaičių, tai bus daug laiko apmąstyti šiuos dalykus, išlaukti to, nuo ko, kaip jums šįvakar atrodo, dar esate labai toli. Bet gali būti tik vienas žmogus čia, kuris pasakys: aš esu pasiruošęs melstis. Meldžiantis prašykite atleidimo už praeitį, dėkokite Jėzui už jo mirtį ir melskite jį ateiti ir pripildyti jus savo Dvasia.

Štai malda. Nesimelskite garsiai, bet darykite tai savo širdyje.

Viešpatie Jėzau Kristau, ačiū, kad numirei už mane. Atleisk už blogus dalykus mano gyvenime. Dabar aš nusigręžiu nuo viso blogio. Meldžiu, atleisk man ir padėk man gyventi tokį gyvenimą, kurį giliai širdyje troškau gyventi. Ačiū už dovaną, kurią siūlai. Aš priimu tą dovaną ir patikiu tau savo gyvenimą. Meldžiu, kad ateitum ir pripildytum mane savo Dvasia, kad ji padėtų man gyventi tokį gyvenimą, kurį giliai trokštu gyventi. Ačiū, Viešpatie Jėzau. Amen.

Tėve, dėkoju už tuos žmones, kurie šįvakar meldėsi šia malda, Meldžiu, kad dabar juos pripildytum savo Dvasia, Jėzaus vardu. Amen.