4 MOKYMAS: Kaip įmanoma tikėti?

Paulius rašė krikščionims Korinte: „kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys, -jie jau nebėra tokie patys, - Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“
Santykiai yra jaudinantis dalykas, o mūsų santykis su Dievu, yra labiausiai jaudinantis iš visų santykių. Paulius sako: kas yra Kristuje. Ką reiškia „būti Kristuje“, būti krikščioniu? Kas yra krikščionis?
Kartais terminas „krikščionis“ naudojamas apibūdinti mielą žmogų. Sakoma – jis tikras krikščionis. Bet akivaizdu, jog tai nėra tikroji žodžio „krikščionis” reikšmė. Nes jei žodis „krikščionis“ reikštų tik „mielą žmogų“, tai, žinoma, visi čia būtume krikščionys. Kai kas gal pasakytų, kad yra netikintis. Galbūt tas žmogus ir labai mielas, bet tai dar nepadaro jo krikščioniu. Buvimas mielu žmogumi nepadaro tavęs krikščioniu.

Kartais žmonės sako: Gimiau krikščioniškoje šalyje, argi tai nepadaro manęs krikščioniu? Bet tai, jog gimei krikščioniškoje šalyje, tavęs dar nepadaro krikščioniu, kaip ir, tarkim, gimimas MacDonalde nepadaro tavęs hamburgeriu. Tai nėra vienas iš kito išplaukiantys dalykai.

Dar kiti sako: aš tikiu į Dievą, argi tai nepadaro manęs krikščioniu? Bet tikėti į Dievą nepakanka. Jokūbas savo laiške rašo: net ir velnias tiki Dievą, bet jo tai nepadaro krikščioniu.
Krikščionis yra palankus Kristui..... Tas, kuris seka Jėzų Kristų, turi santykį su Dievu per Jėzų Kristų.
Kaip tai atsitinka? Labai įvairiai.
Man viskas įvyko labai greitai, 1974 vasario 16-tą. Iki tol aš nebuvau krikščionimi, greičiau atvirkščiai - buvau antikrikščioniu. Tą dieną tapau krikščionimi.

C.S.Luis naudoja pavyzdį apie važiavimą traukiniu: iš Paryžiaus į Berlyną. Vieni važiuoja dieną ir tiksliai žino, kada pervažiavo sieną. Kiti važiuoja naktį ir atsibunda jau Berlyne. Svarbu tai, kad jie žino, jog jau yra Berlyne. Ne taip svarbu apčiuopti momentą, svarbiau, kad dabar žinai, jog esi krikščionis. Šventas Jonas rašė: „visiems, kurie jį priėmė, - priėmė Jėzų Kristų,- jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą.“
Tuo momentu, kai žmogus priima Jėzų, pasak Jono, jis tampa Dievo vaiku. Biblija ieško palyginimo, išreiškiančios patį intymiausią santykį. Kartais ji naudoja tėvo ir vaiko santykio palyginimą. Kartais - žmonos ir vyro santykio palyginimą. Svarbiausia žinoti, jog santykis yra.
Alfa kurso pabaigoje mes duodame užpildyti anketą ir joje yra toks klausimas: ar alfa kurso pradžioje laikei save krikščionimi? Esu labai dėkingas, kad žmonės pildo tas anketas nuoširdžiai.
Štai keletas atsakymų po vieno kurso:.
Vienas žmogus, į klausimą „ ar alfa kurso pradžioje laikei save krikščionimi? atsakė: taip, bet tada dar neturėjau tikro santykio su Dievu.
Antras: lyg ir taip…
Trečias: kabutėse…
Dar vienas : nesu tikras…
Dar kitas: teoriškai…
Ir dar: taip, nors žvelgiant atgal, ko gero, ne…

Tarkime, jeigu nueitumėte pas mano žmoną Pipą ir paklaustumėte; Pipa, ar tu ištekėjusi?, o ji atsakytų:
Taip, bet neturiu jokio tikro santykio
Arba: Lyg ir…
Arba: kabutėse…
Arba: nesu tikra…
Ar : teoriškai…
Arba: taip, nors žvelgiant atgal, ko gero, ne

Dievas nori, kad mes būtume tikri dėl savo santykio su Juo. Kaip įmanoma būti užtikrintam, jog turi santykį su Dievu?
Mūsų pasitikėjimas remiasi trimis labai svarbiais dalykais, susijusiais su kiekvienu švč. Trejybės asmeniu.

Taigi pirma, mūsų tikėjimas remiasi Dievo Žodžiu. Mūsų pasitikėjimas remiasi faktais, ne tik jausmais. Jei manęs paklaustumėte iš kur aš žinau, kad esu vedęs, vienas iš atsakymų galėtų būti mūsų sutuoktuvių pažymėjimas, kuriame parašyta, jog mes susituokėme 1978-ų metų sausio 8-tą. Tai yra dokumentas, kurį galėčiau parodyti. Ir panašiai, jei jūs manęs paklaustumėte, iš kur aš žinau, kad esu krikščionis, aš parodyčiau šią knygą, šį dokumentą. Dievo Žodis mums suteikia šitą žinojimą.
Mūsų nuotaikos kinta. Jos priklauso nuo oro, nuo to, ką valgėm ar gėrėm, nuo praeitos nakties. Jos gali pakilti ar nusmukti.
Prisimenate, aš pasakojau kad esu skvošo klubo narys, ir vaikštau žaisti skvošą. Kartais nueinu į gimnastikos salę. Sykį nuėjęs pamačiau skelbimą: „Didžiausias išbandymas“. Perskaičiau jį, ten buvo parašyta, kad tam, jog jam pasiruoštum, reikia treniruotis šešias savaites. Deja, tos šešios savaitės jau buvo praėjusios, o „Didžiausias išbandymas“ jau buvo prasidėjęs. Taigi, paklausiau trenerio, ką turiu daryti. Ir jis paaiškino: jūs galite pasirinkti vieną iš keturių lygmenų: „Super ataka“, „karšta kova“, „geras žaidimas“ arba “Geriau lėčiau, bet saugiau”. Jis pridūrė: rekomenduoju jums „Geriau lėčiau, bet saugiau“. Aš sakau: ne ne ne, aš dalyvausiu „super atakoje”. Taigi, ką turiu daryti? Jis atsakė: 5km jūs turėsite minti dviratį, paskui – padaryti 100 atsispaudimų, 100 pritūpimų, vėliau 10 pratimų, iš kurių kiekvienas “išsunks” tam tikrus raumenis jūsų kūne ir visa tai turėsite padaryti per 45 minutes... “Gerai, aš tai padarysiu!!”
Atsisėdau ant dviračio, įveikęs tuos 5 kilometrus, jau buvau permirkęs prakaitu, man trūko oro, o aplinkui susirinkusi minia žiūrėjo, kas čia vyksta. Buvau pasiryžęs nepasiduoti, viską atlikti iki galo. Neįsivaizduoju, kaip man pavyko viską užbaigti – manau, tik dėka išdidumo (juk tik jo dėka viskas vyksta ). Man baigus, jie pasakė: puiku! Jūs ištvėrėte „didžiausią išbandymą“! Štai marškinėliai su užrašu: „Aš ištvėriau didžiausią išbandymą“, nemokamas gėrimas ir 5 svarai.
Aš buvau toks patenkintas savimi. Aš taip didžiavausi. Grįžau į šeimą ir sakau: klausykit, aš atlaikiau didžiausią išbandymą!! „super atakos“ lygmeny!! Tą vakarą buvau kaip ant sparnų.
Kitą rytą ..... jaučiausi puikiai. Visiems pasakiau – žiūrėkit, man viskas gerai!!! aš ištvėriau!!! Antros dienos rytą - negaliu pakilti iš lovos. Visi mano kūno raumenys buvo sustingę, lyg sušalę. Nusprendžiau, kad niekam neparodysiu, koks buvau kvailys. Taigi, atėjau į darbą tarsi nieko nebūtų įvykę.. su didele šypsena veide. .. Tačiau pats pirmas mane pamatęs kolega susirūpinęs paklausė: “vaje, kas tau atsitiko?” –

Po didžiulio pakilimo - klaikus nuosmukis.
Ne kartą taip yra buvę mano gyvenime. Viskas gerai klojasi - jautiesi puikiai, bet kažkas atsitinka - ir jau esi prislėgtas. Įsivaizduokite, jei tuo mes remtume savo tikėjimą? Tarkime... vieną dieną jūsų paklaustų: “Ar tu krikščionis?” Atsakytumėte: “O Taip, aš krikščionis”, tačiau kitą dieną į tą patį klausimą jau atsakytumėte: “Ką jūs, jaučiuosi klaikiai – šiandien aš nekrikščionis” ...Bet taip nėra. Mūsų tikėjimas nesiremia jausmais. Jis remiasi faktais, remiasi Dievo Žodžiu.
Pavyzdžiui, atsiverskite Apreiškimo knygos 3 skyrių, 20-tą eilutę. Čia yra vienas iš daugybės palyginimų, kuriuos pateikia Naujasis Testamentas. Jis nusako, kaip mes „įeiname“ į santykį su Dievu. Čia vaizduojamas Jėzus, stovintis prie bažnyčios durų. Bažnyčia susideda iš asmenų, bažnyčia – tai mes. Įsivaizduok, kad tavo gyvenimas yra tas pastatas. Jėzus sako: „Štai aš stoviu prie durų, - prie tavo namo, prie tavo gyvenimo durų, - ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“
Menininkas, Holmanas Hunt‘as, nutapė paveikslą, kuris puikiai tai iliustruoja. Paveikslas vadinasi „pasaulio šviesa“. Iš viso jis nutapė tris kopijas: viena kabo Keblo koledže (Oksforde), antra - Mančesterio meno galerijoj, o trečia, pati žymiausia – Šv.Pauliaus katedroje Romoje. Neseniai jis buvo eksponuojamas parodoje „Regėti išganymą“, Nacionalinėje galerijoje. Šis paveikslas iliustruoja būtent tą eilutę. Matome Jėzų, pasaulio šviesą, beldžiantį į namo duris. Tos durys apaugusios vijokliais ir piktžolėmis, simbolizuoja, kad tas žmogus dar nepatyrė santykio su Kristumi. Bet Jėzus trokšta įeiti. Ir kaip sako eilutė, jei kas nors išgirs jo balsą ir atidarys duris, jis įeis ir valgys su juo. Artimuosiuose Rytuose valgymas dar ir dabar yra draugystės ženklas. Kažkas menininkui pasakė: “Koks nuostabus paveikslas! Bet, manau, jūs padarėte vieną klaidą. Trūksta durų rankenos!!” Holmanas Huntas atsakė: “tai ne klaida. Rankena yra, - bet tik iš vidaus.” Jėzus nesiveržia į mūsų gyvenimą jėga. Mes turime atverti duris. Jis pažadėjo, kad, jei mes atversime duris, jis įeis. Šis pažadas randamas Dievo Žodyje. Taigi galite būti tikri, jog, jeigu iš tiesų atversite duris, jis ateis - pavyzdžiui, jei praėjusią savaitę meldėtės ta malda, kviesdami Kristų būti jūsų gyvenimo dalimi, jis atėjo. Nesvarbu, ar tai jautėte, ar ne.
Kitas Naujojo Testamento pažadas. Jėzus sako: aš visada esu su jumis...
Nuo to laiko, kai jūs jį pakvietėte, jis visą laiką yra su jumis. Jūs nebūtinai turite visą laiką su juo kalbėtis.... Panašiai kaip ir su kitu asmeniu - gali su juo nesikalbėti, bet žinai, kad jis yra šalia, jauti jo buvimą.

Dar vienas pažadas: aš duosiu jums amžinąjį gyvenimą...
Prieš dvi savaites kalbėjome apie prisikėlimo įrodymus. Jėzaus prisikėlimas iš numirusių nulemia daugelį dalykų.
Pirma, jis užtikrina mus dėl praeities. Gali neabejoti, kad tau atleista – jei tu priėmei Kristų. Kryžiaus auka buvo veiksminga, - mes tai žinome, nes Jėzus prisikėlė iš numirusių. Vienas vyskupas kartą pasakė: “Prisikėlimas nebuvo tik paprastas laimėjimas - tai pati didžiausia pergalė.”
Tai, ką Jėzus padarė ant kryžiaus, buvo veiksminga. Atleidimas tapo įmanomas.
Antra, prisikėlimas mus patikina dėl dabarties. Jis parodo, kad Jėzus iš tiesų yra gyvas, kad jis tikrai prisikėlė iš numirusių, tu gali jį pažinti ir patirti jo jėgą.
Ir trečia, jis užtikrina mūsų ateitį. Jei Jėzus buvo palaidotas ir vėl prisikėlė, tai reiškia, kad kiekvienas, kuris jį tiki, vieną dieną prisikels, taip kaip Jėzus.
Šis gyvenimas nėra visa ko pabaiga. Anapus kapo yra gyvenimas. Istorija nėra bereikšmė ar cikliška: ji juda link šlovingos kulminacijos - Jėzaus Kristaus sugrįžimo. Jis grįš, kad atkurtų naują dangų ir naują žemę. Vieną dieną, visi, kurie tikėjo juo, bus su juo amžinai. Ten nebebus nusikaltimų, nebebus skausmo, kentėjimų, atsiskyrimo nuo tų, kuriuos mylime, nebebus nuodėmės ir pagundų. Ten, kur santykis bus išbaigtas, kai mes regėsime Jėzų “veidu į veidą”. Mums bus duoti šlovingi prisikėlimo kūnai ir mes būsime perkeisti į Kristaus panašumą. Dangus bus nuolatinio džiaugsmo ir gėrėjimosi vieta, ir tai tęsis amžinai.
Kai kas iš jūsų gali pasakyti: skamba nuobodžiai. Bet Paulius sako: ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.
C.S.Luis, savo knygos Narnijos kronikos pabaigoje naudoja analogiją koks bus dangus. Šį gyvenimą jis lygina su mokslo metais, o dangų – su atostogomis. Apie dangų jis sako štai ką:
Mokslo metai baigėsi - prasidėjo atostogos. Baigėsi sapnas: išaušo rytas..... gyvenimas pasaulyje buvo tik viršelis ir pavadinimas: pagaliau dabar prasideda pirmasis Didžiosios istorijos skyrius, istorijos, kurios niekas niekada žemėje nėra skaitęs, ir kuri tęsis amžinai. Kiekvienas jos skyrius yra nuostabesnis už ankstesnįjį....

Dievas savo Žodyje žada tai kiekvienam, kas Juo pasitikės. Turėtume žvelgti į faktus ir nesusikoncentruoti į savo jausmus. Duosiu mažą palyginimą. Tai – tartum trys žmogeliukai, lipantys į statų šlaitą. Pirmasis - „Faktai“, paskui eina „Tikėjimas“ ir juo seka “Jausmai”. Tikėjimas turi žiūrėti į priekyje einančius Faktus. Jeigu Tikėjimas remsis Faktais, jie lips tuo šlaitu toliau, jei Tikėjimas ims gręžiotis ir žvalgytis į Jausmus, tada jis gali susvyruoti ar net nukristi. Jei Tikėjimas žvelgs į Faktus, Jausmai seks paskui.
Svarbiausia žinoti, kad mūsų tikėjimas remiasi faktais, - Dievo Žodžiu, kurio dėka žinome, jog mūsų santykis su Dievu tęsis amžinybėje.

Antra, mūsų tikėjimas remiasi tuo, ką Jėzus padarė. Tai yra tai, kas padaryta, o ne tai, kas daroma. Kalba eina apie tai, ką Jėzus jau padarė dėl mūsų. Jeigu jūs vėl manęs paklaustumėte, iš kur aš žinau, kad esu vedęs, galėčiau atsakyti dar ir taip: žinau apie tai, nes tai įvyko čia, šioje bažnyčioje, 1978-tų sausio 7-tą. Kitaip sakant, tai buvo istorinis įvykis. Ir jeigu kas nors jūsų paklaustų, iš kur žinai, kad esi krikščionis, galima būtų atsakyti: dėl istorinio įvykio, dėl Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo. Tai yra tikra. Dievas tave myli. Jis nori užmegzti su tavimi santykį.

Atsiverskime laišką Romiečiams, 6 skyrių, 23-čią eilutę. Praeitą savaitę mes skaitėme pirmą šios eilutės dalį, o šiandien norėčiau pažvelgti į antrąją. Šventas Paulius rašo štai ką: atpildas už nuodėmę- mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje. Kitoje versijoje sakoma: „Dievo dovana veltui - amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“. Tikriausiai prisimenate, kad praeitą savaitę naudojau čekio palyginimą. Čekio, į kurio sumą, be daugybės kitų dalykų, įeina amžinasis gyvenimas ir kurį pasirašė mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis skirtas jums, vardo laukelis buvo tuščias, kad jūs galėtumėt įsirašyti ten savo vardą, nes dovana veltui yra siūloma kiekvienam iš mūsų. Ir tai iš tiesų yra dovana veltui.

Nežinau, kaip jaučiatės išgirdę žodį “veltui“. Aš tampu labai skeptišku ir cinišku, išgirdęs apie kažką veltui. Kiekvieną kartą pagalvoju: galiu lažintis, kad čia spąstai.

Kartą grįžau namo ir pašto dėžutėje radau vieną reklaminį bukletą. Ten buvo parašyta:

Tai spąstai.
Tai ir vėl spąstai. Mums iš kart sukyla įtarimas, kai išgirstame apie kažką “veltui“, -bent jau man tai tikrai, - iškart įtariu, kad tai spąstai. Juk iš tikrųjų tai ne veltui.
O ši dovana YRA veltui. Bet - ji nėra pigi. Ji nepigi, nes, kainavo Jėzaus gyvybę.
Atsiverskite 2 laišką Korintiečiams 5 sk, 21 eilutę. Praeitą savaitę - kai kas galbūt prisimenate, žiūrėjome į Izaijo 53 sk, 6 eilutę, kur buvo sakoma, kad mes visi pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas sau keliu. Tarkim, kad ši ranka simbolizuoja mus, o ši knyga – tai pertvara tarp mūsų ir Dievo, tai, kas atskiria mus nuo santykio su juo. Mes visi pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu – o ši ranka simbolizuoja Jėzų, kuris neturėjo tos skiriančios pertvaros tarp savęs ir Tėvo, ir Izaijas sako, jog Dievas užkrovė jam, Jėzui, - mūsų visų kaltę, palikdamas mums laisvę turėti santykį su Dievu.
Paulius šioje eilutėje eina dar toliau - jis sako: Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, - tai tas pats įvaizdis, - Jėzus ant kryžiaus dėl mūsų ir vietoje mūsų, tapo nuodėme, - kad mes jame taptume Dievo teisumu.“ Tarkim ši nosinaitė simbolizuoja Kristaus teisumą. Paulius sako, jog įvyko mainai. Ant kryžiaus Jėzus paėmė mūsų nuodėmę, o mums davė savo teisumą. Teisumas reiškia teisingą santykį su Dievu, O tokio santykio pasekmė yra teisingas santykis su kitais. Mums tai įmanoma dėl to, kad Jėzus numirė už mus. Jis sumokėjo kainą.
Taigi, ji nėra pigi, nes reikėjo Jėzaus gyvybės, kad galėtume ją gauti.

Kaip priimti tą dovaną? - Atgaila ir tikėjimu.
Atgaila reiškia nusisukimą nuo visko, ką laikome blogiu. Dievas niekada neprašys mūsų atsisakyti dalykų, kurie mums yra geri. Dievas prašo mūsų atsisakyti dalykų, kurie iš tiesų griauna mūsų gyvenimus.
Ar tai kainuoja? Tarkime, jei narkomanas atsisakytų heroino, ar jis ką nors prarastų? Ne, dėl to, kad tai yra dalykas, nešantis žalą. Dievas mus myli ir nori, kad mes atsisakytume dalykų, kurie neša žalą. Nes tai, ko atsisakome, (ypač jei tai blogi dalykai), yra niekai palyginti su tuo, ko atsisakė Jėzus, numirdamas už mus, ir niekai palyginus su tuo, ką gauname per atgailą ir tikėjimą.
Kas yra tikėjimas? Tikėjimas – tai pasitikėjimas, pasitikėjimas asmeniu. Vedybos irgi yra tikėjimo aktas - pasitikėjimo kitu asmeniu aktas. Tai yra kažkas, ką mes darome. Tai mūsų pasirinkimas.
Leiskite tai pailiustruoti vienu pasakojimu apie akrobatą Žan Fransua Gravelo. Jis gyveno praeitame amžiuje. Jis galėjo pereiti lynu, ištemptu virš Niagaros krioklių: 300m. aukštyje virš krioklio ištemptu lynu! Kartais, jis pasisodindavo žmogų ant nugaros ir pernešdavo jį, kartais lyno viduryje sustodavo, išsikepdavo kiaušinienę ir ją suvalgydavo. Į jį pasižiūrėti susirinkdavo minios.
Kartą jo pasižiūrėti atvyko Karališkoji delegacija iš Anglijos. Ta proga Žan Fransua perėjo lyną pirmyn ir atgal. Tada pasiėmė karutį, ir su juo pervažiavo lynu. Tada į tą karutį įsidėjo bulvių maišą ir su juo sėkmingai pervažiavo lynu. Priblokšta minia plojo iš susižavėjimo. Tada jis priėjo prie karališkosios delegacijos ir paklausė vieno grafo: “Jūs matėte kaip pervažiavau lyną su karučiu, kuriame buvo bulvių maišas. Ar patikėtumėte, kad galėčiau jame pervežti žmogų? Pervežti lynu, įsisodinęs jį į tą karutį?” Grafas atsakė: “O, taip! Mačiau, kaip puikiai viską atlikote. Tikiu, kad galėtumėte. Tuomet šis pasiūlė : “tai sėskitės.”


Tai ir yra tikėjimas – „įsėsti“. Vienas dalykas yra pasakyti, kad tikiu, kas kita - įsėsti. Yra labai daug priežasčių, dėl ko mažai kas norėtų įsėsti į tą karutį. Nes nebūtinai visi gali pasitikėti tuo neeiliniu akrobatu.
Tačiau Jėzus yra vertas pasitikėjimo. Ir mes galime „įsėsti“ į Jo karutį, galime pasitikėti Juo. Tai yra antras dalykas, kuriuo remiasi mūsų tikėjimas – tai, ką Jėzus padarė dėl mūsų. Tame nėra mūsų nuopelno. Tai padarė Jis – dėl mūsų.

Trečias dalykas yra Šventosios Dvasios liudijimas. Vėl - tai Jis, o ne mes. Jei grįžtume prie klausimo, iš kur žinau, kad esu vedęs, galėčiau parodyti pažymėjimą, galėčiau nurodyti į konkretų įvykį, šioje bažnyčioje, bet tai pat galėčiau pasidalinti 22 metų santuokos patirtimi. Ir jeigu kas paklaustų: “Iš kur žinai, kad esi krikščionis?” - galėtume parodyti į Bibliją, į tai, ką Jėzus dėl mūsų padarė ant kryžiaus, bet taipogi galėtume kalbėti apie savo santykio su juo patirtį.
Anksčiau skaitėme 20 eilutę iš Apreiškimo knygos 3 skyriaus, kur Jėzus sako, kad jis stovi prie durų ir beldžia, ir kad užeis pas kiekvieną, kuris atidarys.
Jis ateina savo Dvasia, trečiuoju Švenčiausios Trejybės asmeniu – Šventąja Dvasia. Šventoji Dvasia ateina, kad apsigyventų mumyse ir tai per ją mes patiriame Dievą. Šventoji Dvasia pradeda mus keisti. Iš vidaus. Tenka susidurti su žmonėmis, kurie dėl to labai nerimauja ir sako: aš nenoriu keistis. Kuo aš tapsiu?
Paulius mums sako (atsiverskite laiško Galatams 5 skyrių, 22–23-čią eilutes). Kas mums atsitiks, jei Šventoji Dvasia apsigyvens mumyse? Štai ką jis rašo: „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Kitaip sakant, mumyse vis labiau ryškės šios savybės. Tai yra Šventosios Dvasios vaisius, - tai kas turi mumyse augti. Tai neįvyks per naktį.

Mums padovanojo mažą kriaušę. Pasodinome ją kieme. Man buvo taip įdomu. Kiekvieną sykį, grįžęs namo, eidavau pasižiūrėti, ar dar nėra prinokusių kriaušių. Mano draugas žinojo, kad aš kiekvieną dieną einu patikrinti, ar dar neužaugo kokia kriaušė. ...Ir vieną dieną, paėmęs žalią obuolį, pririšo jį ant kriaušės šakos.
Gal aš ir kvailas, bet ne tiek Žinau, kad obuoliai ant kriaušių neauga. Taip pat žinau, kad vaisiams užaugti reikia laiko.


Ir Paulius kalbėjo apie palaipsnį augimą: jūs tapsite labiau mylintys, džiaugsmingesni, ramesni.
Mūsų santykiai ims keistis. Nežinau, ar kas nors iš čia esančių pastebėjote savyje pokyčius – galbūt per paskutines kelias savaites. Kaip pasikeitė jūsų požiūris į Dievą?
Aš labai aiškiai prisimenu, kaip pasikeitė mano reakcija į žodį „Jėzus“. Prieš tampant krikščionimi, man Jėzaus vardas buvo kaip keiksmažodis. Kai per radiją išgirsdavau ką nors apie Jėzų, išjungdavau, sakydamas – “tai religinė programa.” Prisimenu, kad praėjus savaitei nuo tapimo krikščionimi, išgirdau žodį per radiją „Jėzus“, iškart pasigarsinau, nes norėjau išgirsti daugiau. Supratau, kad mano požiūris į jį pasikeitė.
Pradėjo keistis mano požiūris ir į kitus krikščionis. Nežinau kodėl, bet prieš tai maniau, kad krikščionys yra labai jau savotiški ir nuobodūs.... ir viskas, kas su jais susiję.... Kai buvau studentas, krikščionių grupelė, kuriai vėliau pats priklausiau, rengdavo tokius vakarėlius “prie arbatėlės”. Aš mąsčiau – ir kaip turėtų būti liūdna tuose vakarėliuose “prie arbatėlės”. Kai tapau krikščionimi ir ėmiau vaikščioti į tuos vakarėlius “prie arbatėlės” pastebėjau, kad krikščionys - nuostabūs žmonės. Mano požiūris į juos ėmė keistis.

Prisimenu savo požiūrį į kitus. Pastebėdavau žmones gatvėse, autobusuose, kitur.. Vėlgi, Charlis, mano draugas, tas pats, kuris užkabino obuolį, pasakojo, kad, kai tik jis tapo krikščionimi, užėjo į parduotuvėlę ir pamatęs žmogų prie kasos aparato pajuto jam beribę meilę – ne vien dėl to, ką jis jam pardavė . Jis suprato, kad kažkas pasikeitė.

Tai nėra savanaudiškas dalykas. Svarbiausia išeiti tarnauti, nes pasaulyje yra toks didžiulis poreikis...
Ir kai Šventoji Dvasia apsigyvena mumyse, ji po truputį duoda mums vis didėjantį troškimą kažką daryti.
Mes turime subjektyvią Šventosios Dvasios patirtį. Šventoji Dvasia suteikia gilų asmeninį įsitikinimą, jog esame Dievo vaikai.



Mes turime tris vaikus. Jauniausia dukrelė kartą grįžo iš mokyklos su trimestro pažymiais. Nežinau, gal tik man taip atrodo, bet manau, kad visi vaikai mokykloje gana sunkiai dirba......Ir aš visada atkalbinėju savo vaikus nuo pernelyg sunkaus darbo, nuolat kartoju: vaikeli, nepersidirbk... ir nelabai kreipiau dėmesio į pažymius, nes manau kad mano vaikai yra nuostabūs, ir man mažai terūpi, ką apie juos galvoja mokytojai....... žinau, kad turėtų .... Peržiūrėjau pažymius ir sakau: “Nuostabu! Tau puikiai sekasi!” Ji sudvejojo: “na, aš galėjau labiau pasistengti su prancūzų kalba.” O aš atsakiau: “Kaip aš tave myliu. Aš taip tave myliu. Myliu tave, nes tave myliu. Man nesvarbu, kiek tu gavai iš prancūzų.”
Tą pačią akimirką pajutau, tarsi Dievo Dvasia man kalbėtų ir sakytų: aš tave myliu, nes aš tave myliu.


Man visą laiką atrodo, kad galėjau labiau pasistengti. Gal ne tiek su prancūzų, bet vis sakau sau, kad galėjau labiau pasistengti, arba - kaip man nepasisekė. O Dievo Dvasia mane tikina, kad aš esu Jo vaikas. Jis mane myli. Nes Jis mane myli. Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. Taip mes patiriame, kad turime su Juo asmeninį ryšį. Žinome tai dėl Dievo Žodžio. Žinome, kad jeigu pakviesime Jį užeiti, jis užeis. Žinome, dėka to, ką Jėzus padarė numirdamas už mus, mes galime turėti su Dievu asmeninį ryšį. Ir mes tai žinome, nes patiriame Jo Dvasią, kuri byloja mums, jog esame Dievo vaikai.

Melskimės.
Galbūt vėlgi kažkas iš jūsų visiškai nenori melstis, todėl prašau, jauskitės laisvai. Gal tiesiog užsimerkite ar nuleiskite galvą, galite paprasčiausiai pamąstyti. Bet galbūt šį vakarą yra tokių, kurie yra tikri, jog nori turėti asmeninį ryšį su Dievu. Ir todėl noriu suteikti tiems žmonėms progą užmegzti tą santykį. Melskimės ta malda, kuria meldėmės praeitą savaitę, nusigręždami nuo nuodėmių, atsiprašydami, dėkodami Jėzui už tai, kad numirė už mus ant kryžiaus ir pakviesdami jį užeiti. Nesimelskite garsiai, bei jei norite, melskitės savo širdyje. Gal jums reikia daugiau laiko - viskas gerai. Nesijauskite spaudžiami daryti kažką, ko visai nenorite. Bet jeigu norėtumėte, tai galite melstis savo širdy, kad prasidėtų tas santykis:


Viešpatie Jėzau Kristau,
Dėkoju Tau, kad numirei už mane ant kryžiaus ir dabar aš galiu turėti santykį su Dievu. Atsiprašau už blogus dalykus savo gyvenime. Dabar nusigręžiu nuo tų dalykų. Aš priimu tą dovaną, kurią Tu duodi veltui. Atleidimo, amžinojo gyvenimo dovaną. Ačiū Tau. Meldžiu, kad dabar ateitum į mano gyvenimą. Aš atveriu savo gyvenimo duris ir kviečiu, kad užeitum savo Dvasia. Kad pasiliktum su manim amžinai. Dėkoju Tau, Viešpatie Jėzau. Amen.

Viešpatie Jėzau Kristau,
Dėkoju Tau, kad numirei už mane ant kryžiaus ir dabar aš galiu turėti santykį su Dievu. Atsiprašau už blogus dalykus savo gyvenime. Dabar nusigręžiu nuo tų dalykų. Aš priimu tą dovaną, kurią Tu duodi veltui. Atleidimo, amžinojo gyvenimo dovaną. Ačiū Tau. Meldžiu, kad dabar ateitum į mano gyvenimą. Aš atveriu savo gyvenimo duris ir kviečiu, kad užeitum savo Dvasia. Kad pasiliktum su manim amžinai. Dėkoju Tau, Viešpatie Jėzau. Amen.

Viešpatie Jėzau Kristau,
Dėkoju Tau, kad numirei už mane ant kryžiaus ir dabar aš galiu turėti santykį su Dievu. Atsiprašau už blogus dalykus savo gyvenime. Dabar nusigręžiu nuo tų dalykų. Aš priimu tą dovaną, kurią Tu duodi veltui. Atleidimo, amžinojo gyvenimo dovaną. Ačiū Tau. Meldžiu, kad dabar ateitum į mano gyvenimą. Aš atveriu savo gyvenimo duris ir kviečiu, kad užeitum savo Dvasia. Kad pasiliktum su manim amžinai. Dėkoju Tau, Viešpatie Jėzau. Amen.

Viešpatie Jėzau Kristau,
Dėkoju Tau, kad numirei už mane ant kryžiaus ir dabar aš galiu turėti santykį su Dievu. Atsiprašau už blogus dalykus savo gyvenime. Dabar nusigręžiu nuo tų dalykų. Aš priimu tą dovaną, kurią Tu duodi veltui. Atleidimo, amžinojo gyvenimo dovaną. Ačiū Tau. Meldžiu, kad dabar ateitum į mano gyvenimą. Aš atveriu savo gyvenimo duris ir kviečiu, kad užeitum savo Dvasia. Kad pasiliktum su manim amžinai. Dėkoju Tau, Viešpatie Jėzau. Amen.

Viešpatie Jėzau Kristau,
Dėkoju Tau, kad numirei už mane ant kryžiaus ir dabar aš galiu turėti santykį su Dievu. Atsiprašau už blogus dalykus savo gyvenime. Dabar nusigręžiu nuo tų dalykų. Aš priimu tą dovaną, kurią Tu duodi veltui. Atleidimo, amžinojo gyvenimo dovaną. Ačiū Tau. Meldžiu, kad dabar ateitum į mano gyvenimą. Aš atveriu savo gyvenimo duris ir kviečiu, kad užeitum savo Dvasia. Kad pasiliktum su manim amžinai. Dėkoju Tau, Viešpatie Jėzau. Amen.


Viešpatie Jėzau Kristau,
Dėkoju Tau, kad numirei už mane ant kryžiaus ir dabar aš galiu turėti santykį su Dievu. Atsiprašau už blogus dalykus savo gyvenime. Dabar nusigręžiu nuo tų dalykų. Aš priimu tą dovaną, kurią Tu duodi veltui. Atleidimo, amžinojo gyvenimo dovaną. Ačiū Tau. Meldžiu, kad dabar ateitum į mano gyvenimą. Aš atveriu savo gyvenimo duris ir kviečiu, kad užeitum savo Dvasia. Kad pasiliktum su manim amžinai. Dėkoju Tau, Viešpatie Jėzau. Amen.