5 MOKYMAS: Kodėl ir kaip turėčiau skaityti Bibliją ?

Kai mano tėvas vedė, jam buvo 49-eri. Tai kai man buvo 21-eri, jam buvo 73-eji. Vienas iš dalykų, kuriuos jis norėjo iki mirties padaryti - nuvykti į Rusiją. Taigi, šeima nusprendė nuvežti jį į Rusiją. Tuo metu - tai buvo 1976-ti metai – Rusija dar buvo sovietiniame režime, ir mes žinojome, kad krikščionys ten yra persekiojami. Pavyzdžiui, jiems buvo labai sunku įsigyti Bibliją. Buvau girdėjęs apie organizaciją, kuri slapta gabendavo Biblijas į Rusiją. Aš pats buvau ką tik įtikėjęs, taigi parašiau tai organizacijai, paaiškindamas jog vykstu į Rusiją, ir norėčiau slapta ten nugabenti Biblijų. Nusiunčiau jiems pinigų už Biblijas. Ta organizacija man atsiuntė laišką, jog jie negali man parūpinti Biblijų, o įvežti Biblijas į Rusiją yra nelegalu, ir jie primygtinai siūlė to nedaryti. Kitą rytą ant savo slenksčio radau didžiulį paketą, suvyniotą į rudą popierių. Viduje buvo Biblijos - gražutėlės rusiškos Biblijos. Taigi, jausdamasis kaip Džeimsas Bondas 007 , aš pasiėmiau Biblijas ir mes išvykome į Rusiją. Stengiausi surasti žmones, kurie, kaip aš maniau, bus dėkingi gavę šias nuostabias rusiškas Biblijas.
Viena iš vietų, kur mes buvome, buvo vasaros stovykla Vidurio Azijoje. Ten nuėjome į bažnyčią. Tuo metu buvo sunku pasakyti, ar žmonės, esantys bažnyčioje tikri krikščionys, ar jie buvo KGB agentai, šnipinėjantys tarp tų žmonių. Pamaldų metu pastebėjau vyrą, kuriam buvo maždaug 60, nuostabiai spindinčiu veidu. Buvau tikras, kad jis tiki į Jėzų Kristų. Taigi, po pamaldų aš nusekiau jį iki atokios gatvelės, kur likome vienu du. Tada išsitraukiau iš kišenės vieną tų Biblijų ir padaviau jam. Iš savo kišenės jis išsitraukė Naująjį Testamentą, visą nušiurusį: viršelis buvo visiškai susidėvėjęs, lapai irgi, kai kurių puslapių trūko, arba tebuvo tik pusė puslapio. Kai jis išvydo naują rusišką Bibliją, jis negalėjo tuo patikėti: ėmė šokinėti, šokti iš džiaugsmo. Prisijungiau ir aš. Kartu lakstėme po gatvę, šokome. Jis nežinojo nei žodžio angliškai, aš nemokėjau nei žodžio rusiškai. Bet mes kartu išgyvenome didžiulį džiaugsmą.
Kodėl jam tai suteikė tiek džiaugsmo?

Biblija, kaip žinote, yra populiariausia knyga pasaulyje. Šekspyro veikalai buvo išversti į 60 kalbų. Biblija buvo išversta į daugiau nei 2000 kalbų. Tai daugiau nei 10 kartų daugiau nei bet kuri kita kada nors parašyta knyga.
Tai nepralenkiamas pasaulio bestseleris. Kiekvienais metais parduodama daugiau nei 44 milijonai Biblijų. Amerikoje kiekviena šeima vidutiniškai turi 6.7 Biblijos.
Žurnale „Times“ skaičiau straipsnį, kurio antraštė skambėjo taip: „Pamirškit modernius britų romanistus ir telenoveles; Biblija yra perkamiausia knyga kiekvienais metais. Tiesą sakant, jeigu Biblijos pardavimų suvestinė būtų įvesta į bestselerių sąrašą, tai vargu, ar kokia kita knyga turėtų šansą tapti perkamiausia savaitės knyga. Tai nuostabu, antgamtiška ir tiesiog glumina šiame vis labiau bedieviškame amžiuje, kai prieinamų knygų asortimentas su kiekvienais metais vis platesnis, o ši viena knyga kiekvieną mėnesį yra pralenkia visas kitas parduotų egzempliorių skaičiumi... Apskaičiuota, kad kasmet Jungtinėje Karalystėje parduodama 1 250 000 Biblijų ir Testamentų.”
Autorius baigia sakydamas, jog „visada visos Biblijos versijos yra labai perkamos. Gal Biblijos Draugija gali paaiškinti? Atsakymas buvo nuginkluojantis: „Argi tai ne gera knyga?“
Tai populiariausia knyga pasaulyje. Tai taip pat įtakingiausia pasaulyje knyga..
Skaitant šią knygą mano paties gyvenimas radikaliai pasikeitė.
Tai pati vertingiausia knyga pasaulyje. Psalmistas sako, kad Dievo Žodis brangesnis už auksą.
Karalienės karūnavimo dieną, Škotijos Bažnyčios generalinės asamblėjos narys padovanojo jai Bibliją. Įteikdamas šią knygą jis pasakė: Su šia knyga mes jums dovanojame patį vertingiausią dalyką, koks tik gali būti pasaulyje“.

Kodėl? Kodėl ji tokia populiari, kodėl ji tokia veiksminga? Kodėl ji tokia vertinga?

Atsiverskime Mato Evangelijos 4 sk, 4tą eilutę. Jėzus pasakė: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“. Jėzus pasakė: vien tik materialūs dalykai nepatenkina. Kad ir kokie nuostabūs jie bebūtų. Duona - geras dalykas. Bet, jis sako, galiausiai materialūs dalykai palieka mus iki galo nepatenkinę. Nes žmonės (mes visi), buvo sukurti gyventi santykyje su Dievu. Taigi, žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. Dievas, graikai turi tokį žodį, yra „nuolat kalbantis“, nuolat trykštantis Žodžiu.
Pirmą savaitę mes koncentravomės į Jėzaus asmenį, kas jis toks, į istorinius įrodymus. Antrą savaitę mes klausėme, kodėl jis mirė- kad atvestų mus į santykį su Dievu. Praeitą savaitę mes kalbėjom kaip galime “įeiti” į tą santykį, kaip mes galim būti tikri, kad tikrai turime tą asmeninį ryšį.
Šią savaitę aš noriu paklausti: kaip šis santykis pasireiškia? Ką reiškia turėti santykį su Dievu? Kaip Dievas bendrauja su mumis?

Atsakymas yra - Biblija. Biblija, visų pirma, yra gyvenimo vadovėlis.

Dievas kalbėjo – jis apsireiškė. Visų pirma, Dievas kalbėjo per Jėzų Kristų. Laiško Žydams autorius rašo, kad anksčiau Dievas kalbėjo įvairiais būdais, bet paskutinėmis dienomis jis prabilo per savo Sūnų. Taigi Dievas apsireiškia asmeniškai. Apie Jėzų mes sužinome iš šitos knygos, per šį užrašytą apreiškimą apie jo Sūnų.

Biblinė teologija yra Dievo apreiškimo studijavimas per Jo Žodį.
Dievas apsireiškia ir kūrinijoje. Psalmistas sako: „ Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą.“ Jums tereikia apsidairyti. Pažvelkite į saulėlydį, į vandenyną, į žvaigždes – jie kalba apie Dievą. Taigi mokslas – tai tyrinėjimas, kokiu būdu Dievas apsireiškia kūrinijoje. Todėl nėra konflikto tarp mokslo ir tikėjimo. Iš tikrųjų, jie papildo vienas kitą, tai du skirtingi būdai, kuriais mes tyrinėjame Dievo apreiškimą.
Vienas didžiausių protų žmonijos istorijoje - Albertas Einšteinas - pasakė: „Konflikto tarp mokslo ir religijos negali būti. Mokslas be religijos yra luošas. O religija be mokslo- akla.“
Atsiverskime antrą laišką Timotiejui, 3 skyrių 16-17 eilutes: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui.“
Autorius sako, kad visas Raštas, kurį jie turėjo tuo metu, o mums tai reiškia visą Bibliją, yra Dievo įkvėptas. Tai Dievo apreiškimas. Kitais žodžiais tariant, Jis kalba per šia knygą. Aišku, kad jis to nedarė tiesiogiai, nediktavo. Jis veikė per žmones - autorius.
Biblija buvo parašyta per maždaug 1500 metų laikotarpį, mažiausiai 40 autorių: karalių, mokslininkų, filosofų, žvejų, poetų, politikų, istorikų, gydytojų. Jie parašė įvairų žanrų kūrinių, tokių kaip istorinių, poezijos, pranašysčių ir laiškų. Tvirtinama, jog ši knyga 100 % yra žmogaus darbas. Bet tai pat ji 100 % yra įkvėpta Dievo; joje Dievas kalba.
Kaip taip gali būti? Kaip tuo pat metu gali būti 100% žmogaus autorystės ir 100% Dievo įkvėpimo?
Kristoferis Renas, ko gero, didžiausias savo laiko anglų architektas, pastatė Šv.Pauliaus katedrą. Jis pradėjo ją statyti 1676ais ir jos statyba truko 35erius metus. Kai pradėjo, jam buvo 44eri, o kai ji 1711ais buvo baigta, jam buvo 79eri. Taigi, Kristoferis Renas pastatė Šv.Pauliaus katedrą. Bet iš tikrųjų jis nepadėjo nei vieno akmens. Kiti žmonės tai darė. Bet jis vadovavo visam procesui. Jis tai įkvėpė, jis, kaip architektas, stovėjo už viso to.
Tai pat ir Dievas pats to neužrašė. Jis Jis veikė per žmones - autorius. Jis juos įkvėpė, buvo lyg tas architektas, kuris visa tai inicijavo. Kiekvienas akmuo Šv.Pauliaus katedroje buvo ten todėl, kad Kristoferis Renas ten paskyrė jam vietą. O Biblija, kaip mes tikim, yra tokia, kokią Dievas ketino ją padaryti. Tai, ką sako šv. Raštas, sako pats Dievas.
Toks požiūris į Biblijos įkvėpimą visuotinai galiojo per visą Bažnyčios istoriją. Ankstyvieji Bažnyčios tėvai, pavyzdžiui, Irenėjas, sakė, kad „Šventasis Raštas yra tiek tobulas, kiek Dievas yra jo autorius “. Martynas Liuteris, didis reformatorius, kalbėjo apie Šventą Raštą, kuris „niekada neklysta“. II Vatikano susirinkimas, kuriame išdėstoma oficiali Romos katalikų bažnyčios nuomonė, sako, jog Šventasis Raštas „buvo parašytas Šventajai Dvasiai įkvėpus ir Dievas yra jo autorius“, todėl yra neklaidingas.

Tai nereiškia, kad skaitant Bibliją neiškyla sunkumų. Apaštalas Petras, skaitydamas kai kuriuos Pauliaus laiškus sakė, kad ten yra „sunkiai suprantamų“ dalykų. Taigi, sunkumų yra. Tai pat yra istorinių bei moralinių sunkumų. Skaitant kai kuriuos Senojo Testamento ar net Naujojo Testamento raštus, kyla klausimas: kaip taip gali būti? Kartais randi tokių Biblijos vietų, kurios, atrodo, prieštarauja viena kitai, arba yra istoriškai netikslios. Ir kartais žmonės sako, kad tiems autoriams iš tiesų nerūpėjo istorija.
Aišku, yra įvairių literatūrinių žanrų ir kai kurie jų visai nėra istoriniai - poezija ar koks kitas žanras. Bet kai kurie atitinka istoriją.
Manau, kad Evangelijos priklauso tam žanrui. Pavyzdžiui, atsiverskite Luko evangeliją, 1 skyrių, 3čią eilutę. Lukas rašo: „Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą..“. ir jeigu atsiverstumėte Luko 3čią skyrių, pamatytumėte, kad Lukas apibrėžia Jėzaus atėjimo istorinį kontekstą. Jis sako: „penkioliktaisiais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajaf,o pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.“ Jis aiškiai išdėsto istorinį kontekstą.

Prieš daugelį metų buvo sakoma: jis iš tikrųjų klydo. Nes, pasak jų, „penkioliktieji Tiberijaus metai“ būtų 27-28ieji mūsų eros metai. Ir buvo tikima, kad Lisanijui iš Abilėjos Markas Antonijus įvykdė mirties bausmę 34ais metais prieš mūsų erą. Taigi buvo sakoma, kad Luko istorija neteisinga. Bet neseniai buvo rasti įrašai apie vėlesnį Lisanijų, kuris buvo Abilėjos tetrarchu tiksliai tada, kaip ir sakė Lukas. Tad istorikas Edvardas Majeris pažymėjo, kad Lukas buvo visiškai teisus.

Kartais vėlesni tyrinėtojai pastebi, kad problemos nėra. Bet kitais atvejais problema išlieka. Kokio turėtume laikytis požiūrio.
Manyčiau, kad turėtume į tai žiūrėti kaip ir į kančios ir Dievo meilės klausimą. Kiekvienas krikščionis tiki, kad Dievas yra Meilė. Bet vis dėlto pasaulyje yra tiek daug kančios. Kaip galime tikėti Dievo meile, kai yra tiek kančios pasaulyje? Ką daro krikščionys? Jie stengiasi suprasti kančią Dievo meilės šviesoje. Kuo daugiau giliniesi, tuo įgauni gilesnį kančios ir tuo pačiu Dievo meilės supratimą. Ir, manyčiau, taip pat yra su Biblija. Mes tikime, kad Biblija yra Dievo įkvėpta, kad ji yra patikima, nors ir yra daugybė su ja susijusių neaiškumų. Galime arba atsisakyti to tikėjimo, kas, mano nuomone, būtų klaida, - arba galime gilintis į tuos neaiškumus, ir tuo pačiu vis giliau suprasti pačią Bibliją.
Taigi Biblija yra mūsų aukščiausias autoritetas.
Atsiverskite laiško Timotiejui 3 skyrių: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“. Jei mes tuo tikime – tai kiekvieną savaitę mes stengiamės perskaityti bent pora Biblijos eilučių. Nes tuo remiasi mūsų tikėjimas.
Tai mūsų elgesio modelis. Autorius kalba apie taisymą ir auklėjimą teisumui. Mes pradedame suvokti, kas Dievo akyse yra teisu, ir kas jo akyse yra neteisu. Mes sužinome, ką Dievas mano apie darbą, sunkumus, vienatvę, santuoką, apie vaikus, dovanojimą, atleidimą.
Biblija yra pilna praktinių patarimų, kaip, pavyzdžiui auklėti vaikus, praktinės senolių išminties. Tai gyvenimo vadovas!
Kartais žmonės sako: “Skamba kraupiai, juk tai taisyklių rinkinys! Tau sako, ką gali daryti, ir ko negali. Kaip baisu, koks suvaržymas. Jei tuo seksiu, sužlugdysiu savo gyvenimą. Iš manęs bus atimti visi malonumai.
Bet ar taip iš tiesų yra? Ar ta „taisyklių knyga“, jei ji tokia yra, gyvenimo vadovas, atima mums laisvę? O gal ji suteikia laisvę?
Prieš kelis metus, kai mano sūnui buvo aštuoneri, jis labai mėgo futbolą. Jis lankė mokyklos klubo komandą, ir per mokslo metus, jie susirinkdavo žaisti futbolo po du ar tris kartus kiekvieną savaitę. Mokslo metų pabaigoje, Andy Baskas, kuris juos visą laiką treniravo, pasakė, jog bus specialios varžybos. 22 aštuonmečiai berniukai žais futbolo rungtynes, kur bus pakviesti jų visų tėvai. Taigi, mes nuėjome. Manau, kad buvau ten vienintelis tėvelis, nes buvo šiokiadienio popietė. Ir kai atvykau, ten laukė 22 berniukai, bet nebuvo Andy Basko!! Andy Baskas nepasirodė! Taigi ieškojome, kas galėtų teisėjauti. O kadangi buvau vienintelis tėvelis, tai buvau spaudžiamas eiti teisėjauti.
Susidūriau su šiokia tokia problema. Toje vietoje, kur jie žaidė, nebuvo pažymėtos futbolo aikštelės ribos. Be to, visi tie maži berniukai buvo vienodai apsirengę, aš nebuvau pasiruošęs teisėjauti, neturėjau švilpuko, nežinojau berniukų vardų, ir nežinojau taisyklių. Kai kurias taisykles žinojau, bet juk futbole taisyklės keičiasi. Taigi, nežinojau, ką daryti, bet, pamaniau, kad metas pradėti. Kamuolys nuriedėjo viena kryptimi ir kažkuris berniukas pasakė: “Užribis“, o kitas sako: ne, dar ne užribis. Aš nežinojau, ką daryti. Pasakiau: žaidžiam toliau. Paskui buvo pražanga. Vieni berniukai šaukė: „čia pražanga!”, kiti rėkė: čia ne pražanga, čia „neįskaitomas puolimas“. Aš nežinojau. Tiesiog pasakiau: žaidžiam toliau. Ir palaipsniui, tęsiantis žaidimui, tai perėjo į vis didesnį chaosą . Ilgainiui aikštelėje gulėjo kokie sužeistieji. Pati aikštelė atrodė kaip mūšio laukas. Tuo metu pastebėjau Andy Baską atvažiuojantį dviračiu. Jis vėlavo valandą, nes sumaišė valandas. Tai aš pasakiau: Andy, tu perimk. Andy padėjo žymeklius, kur turėtų būti linijos, pasakė berniukams užimti savo pozicijas - jis žinojo jų visų vadus, sušvilpė švilpuku, - kai kamuolys pasiekdavo užribį, sušvilpdavo švilpuku, kai būdavo pražanga, sustabdydavo žaidimą. Jis įvedė taisykles.
Klausimas būtų toks: ar jie buvo laisvesni, kai aš teisėjavau? Ar jie buvo laisvesni, kai kažkas juos kontroliavo, kai kažkas buvo atsakingas, kažkas, kas įvedė taisykles, kas jiems sakė, ką daryti? Manau, kad kai Andy atvyko, jie žaidė tikrą, gyvą žaidimą, nes taisyklės jiems teikė laisvę. Visi žinojo, kur jie yra.


Dievas mus myli, ir mums tai davė ne tam, kad suvaržytų mūsų laisvę. Jis mums davė šią knygą, kad mus išlaisvintų, kad galėtume džiaugtis tuo gyvenimu, kurį Jis nori mums duoti. Jis davė mums įsakymą „nežudysi“, ne tam, kad sugadintų malonumą... o juk taip smagu būti nužudytam...... Jis pasakė „nevogsi“, ne todėl, kad norėjo sugriauti mūsų pasilinksminimus.. Jis taip pasakė, nes nenorėjo, kad elgtumėmės blogai. Juk taip skaudu nešiotis tuos raktų ryšulius, nuolat užrakinėti... argi nebūtų nuostabu, jei mums niekada nereikėtų rakinti mašinų, ar namų, nes niekas nevogtų? ...Jis pasakė: „nesvetimausi“, ne todėl, kad norėjo sutrukdyti pasismaginimus. Jis tai pasakė, nes žino, kad taip žmonės yra įskaudinami. O jis nenori, kad žmonės būtų skaudinami, nes jis mus myli. Tai parodo kaip gyventi, kaip geriausiai nugyventi gyvenimą. Ir tame mes atrandame laisvę.
Taigi, Dievas kalbėjo. Tai yra Jo vadovėlis gyvenimui.


Antras dalykas- Dievas kalba. Tai yra santykis. Galima sakyti, kad tai yra Dievo meilės laiškas. Ačiū Dievui, gyvendami santuokoje mes nebuvome išsiskyrę ilgiau nei nakčiai ar dviem. Bet prieš mums susituokiant, atrodo, prieš pat mūsų sužadėtuves, aš išvažiavau trims su puse savaitės. Ir per visas tas tris su puse savaitės mes kasdien rašėme vienas kitam. Labai gerai prisimenu, kaip ten, kur buvau apsistojęs, kas rytą nusileisdavau į apačią patikrinti, ar yra laiškas. Ir jei pamatydavau laišką su Pipos rašysena, aš taip nudžiugdavau...... Kodėl? Ne dėl paties laiško, o dėl santykio, nes ten buvo laiškas nuo asmens, kurį myliu. aš norėdavau žinoti, ką ji rašo.
Atsiverskime Jono evangelijos 5 skyrių, 39-40 eilutes. Jėzus pasakė: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte amžinąjį gyvenimą“. Jėzus sako, kad pati Biblija nėra Dievas. Biblija yra tokia nuostabi ir uždeganti tik todėl, kad ji kalba apie Jėzų. Tai Dievo meilės laiškas. Ji atveria mums kelią į asmeninį ryšį, per Jėzų Kristų.

Kai kurių žmonių Biblijos yra tikrai gerai nučiupinėtos. Jie ją studijavo, braukė žymekliu, analizavo komentarus, be to mokėsi graikų ir hebrajų kalbų, kad galėtų studijuoti Bibliją originalo kalbomis. Bet kartais – nors ne visada – jie lieka nesupratę, apie ką eina kalba.

Turiu seną ir apgriuvusį baltą Nissaną. Tarkim, nusiperku naujutėlaitį Nissaną. Ir tą mašiną atveža prie mano namų, išeinu į ją pasižiūrėti ir sakau: o, ji puiki!! Pasižiūriu į stalčiuką ir randu „Nissan instrukciją“. Pamanau, kad gali būti įdomu. Grįžtu namo ir pradedu jį studijuoti. Mane tai labai sudomina. Su žymekliu pradedu pasibraukinėti labiausiai patikusias vietas apie Nissaną . O paskui, kadangi man jos taip labai patiko, nusprendžiu išmokti jas mintinai. Taigi kai ką išsirašau ir prisiklijuoju prie veidrodžio, kad skusdamasis galėčiau mokytis. Vėliau galbūt surengiu parodėles kur nors laiptinėje. Galbūt susirandu kitus žmones, kurie domisi Nissano vadovėliu, įstoju į Nissano klubą. O tada, gal net išmokstu japonų kalbą, kad galėčiau jį studijuoti originalo kalba. Bet juk instrukcija skirta tam, kad išmoktume gerai valdyti / vairuoti automobilį.
Biblija yra skirta atm, kad mes turėtume asmeninį ryšį su Dievu, per Jėzų. O jei tik studijuojam, neturėdami santykio, Jėzus sako, jūs nepastebite esmės. Jis sako: jūs studijuojate Raštus, bet nematote esmės, nes neateinate pas mane. Gyvenimas yra ne knygoje, bet Asmenyje. Santykyje. Ir tai yra nuostabu, nes mums ta knyga padeda “įeiti” į tą santykį.
Dievas ir šiandien mums kalba per Bibliją. Jis kalba per tai, ką yra pasakęs. Labai įdomi eilutė laiške Žydams, kur autorius cituoja Senąjį Testamentą. Galima tikėtis, kad jis pasakys: „Šventoji Dvasia pasakė“, bet jis taip nesako. Jis sako: „Šventoji Dvasia SAKO“, nes Dievas tebekalba per tai, ką jis yra kalbėjęs.
Martynas Liuteris sakė: „Biblija yra gyva, ji man kalba. Ji turi kojas - ji bėga į mane. Ji turi rankas- jos mane sučiumpa.“
Kas atsitinka, kai Dievas kalba?
Visų pirma, tai atneša tikėjimą tiems, kurie nėra krikščionys. Kartais žmonės sako: aš neturiu tikėjimo. Kaip galiu būti krikščionis? Paulius duoda atsakymą. Jis rašo: Tikėjimas ateina iš klausymo. Dievo Žodžio klausymo dėka. Ir labai dažnai, kai žmonės skaito ar girdi Bibliją, jie įtiki Jėzų Kristų. Tokia buvo mano patirtis.
Prisimenu Earlą Smitą. Earlas buvo žmogaus, įkūrusio kurjerių kompaniją „Federalinis ekspresas“, pusbrolis. Iš nepaprastai turtingos šeimos. Earlas tikrai turėjo per daug pinigų. Jis turėjo tiek pinigų, kad jam visiškai nereikėjo dirbti. Kadangi nežinojo, kuo užpildyti laisvą laiką, jis įniko į narkotikus. Pradėjo nuo silpnų narkotikų, perėjo prie stipresnių, tapo priklausomu, ir labai smarkiai susirgo. Taip stipriai, jog atsidūrė ligoninėje. Jis buvo labai arti mirties. Kol gulėjo ligoninėje, jo aplankyti atėjo draugas. Jis buvo krikščionis ir davė Earlui Naująjį Testamentą. Earlas nepaprastai susidomėjo Naujuoju testamentu, nes puslapiai buvo tokie ploni, kaip tik labai tiko žolytei įsukti. Taigi jis susuko visą Morkaus evangeliją, Mato, Luko, ir pradėjęs Jono evangeliją pamanė, kad gal vertėtų ir pasiskaityti. Ir pradėjo skaityti. Skaitydamas Jono evangeliją, jis įtikėjo Jėzų Kristų. Jonas apie savo evangeliją sako: „šitie dalykai surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą.“ Taigi, jis įtikėjo Kristų. Jį prižiūrėjo psichologė, vardu Tommy. Ji buvo labai graži moteris, labai protinga, jai gyvenime sekėsi – anksčiau ji dirbo modeliu, o dabar buvo labai gera psichologė. Ji gydė Earlą. Kai Earlas įtikėjo ir ji pamatė, kas įvyko jo gyvenime, sakė: “Nesuprantu…. pasižiūrėk į save – tavo gyvenimas – visiška betvarkė, iš kur tau tas džiaugsmas ir ramybė?.... Negaliu to suprasti.” Ji kalbėjo toliau: “Aš turiu viską. Esu turtinga, gerai atrodau, man sekasi, bet vis dėlto, nesijaučiu laiminga.” Taigi Earlo dėka ji pažino Kristų. O paskui jie susituokė. Earlas ir Tommy studijavo koledže kartu su manimi, todėl aš juos pažįstu. Jis įtikėjo Kristų skaitydamas Dievo Žodį.
Taigi, Biblija kalba tiek nekrikščionims, tiek krikščionims.


Nuostabu studijuoti Bibliją, ar ne? Ji niekada nepaliauja manęs stebinti. Šios knygos, rašančios apie asmenį, gyvenusį prieš 2000 metų, dėka mes galime iš tikrųjų pažinti tą asmenį. Galime su juo kalbėtis, o jis per šią knygą kalba su mumis. Bendravimas yra gyvybiškai svarbus visiems santykiams. Taip mes vystome santykius, taip jie auga ir stiprėja. Čia kaip su vaiku. Kai gimsta kūdikis, jam reikia maisto. Jis turi reguliariai maitintis, kad galėtų augti. Kūdikiui gimus, juk niekas nesako: „O, nuostabu, mes turime naują kūdikį!“ paskui padeda jį sode ir nueina sau. Jei norite, kad kūdikis augtų, turite jį maitinti. Jeigu įtikite Kristų ir norite augti tikėjime, turite savo tikėjimą maitinti. O Jėzus sako: tai yra dvasinis maistas. Tai padeda mums augti. Tai atneša džiaugsmą ir ramybę, kai galbūt, išgyvename labai sunkų laikotarpį. Tai duoda mums išminties, meta mums iššūkį, veda mus.

Kaip išgirsti Dievą kalbant mums per šią knygą?
Pirmas dalykas yra laikas. Laikas yra mūsų vertingiausias turtas. Daugelis sako: pinigai – tai valdžia. Bet laikas yra gyvenimas. Aš manau, kad jei nori augti kaip krikščionis, jei nori, kad augtų tavo santykis su Dievu, tu turi skirti laiko Biblijos skaitymui. Pradžiai nesiūlau nusistatyti labai ilgo laiko tarpo. Galbūt pradėkit nuo 7 minučių. Kasdien. Pasirinkite tinkamą laiką, kai jums yra geriausia tai daryti. Kai kuriems tai bus ankstus rytas, kitiems- vėlus vakaras, dar kitiems-pietų metas. Bet siūlyčiau elgtis kaip su maistu: geriau po mažai, bet dažnai.

Antras dalykas- vieta. Jėzus pasišalino į nuošalią vietą. Siūlyčiau jums susirasti tylią vietą, kur būtumėte vienas. Aš turiu išsirinkęs vietą, kurioje yra visiškai tylu, einu ten su puodeliu kavos, dienoraščiu, kur užrašau mane blaškančias mintis, su užrašų knygele, kad užsirašyčiau, jei pajusiu, kad Dievas kažką kalba, ir, kad užrašyčiau savo maldas - apie tai aš kalbėsiu ateinančią savaitę.
Trečia- metodas. Prašykite Dievo kalbėti jums, Samuelio malda: „kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas klauso“, perskaitykite ištrauką – kokias 10-12 eilučių, ir paklauskite savęs: ką tai kalba, ką tai reiškia – čia gali padėti užrašai -, ir kaip tai galiu pritaikyti savo gyvenime. Tai yra svarbiausias dalykas. O tada atsiliepkite maldoje. Apie tai kalbėsime ateinančią savaitę Ir galiausiai, vykdykite tai.
Manau, kad jeigu tai reguliariai darysite metų bėgyje pastebėsite, kad kiekvieną kartą Dievas jums kalba. Kartais – labai įprastais būdais, o kartais- labai ypatingais.

Jau anksčiau užsiminiau, kad mano tėvas buvo nelabai jaunas, kai vedė. Todėl aš buvau gana jaunas, kai jis mirė. Tai atsitiko 1981ais. Aš neseniai buvau tapęs krikščionimi - kokius 7 metus. Mano tėvai nelankė bažnyčios. Tėtis, pagal kilmę, buvo supasaulėjęs žydas. Mama buvo nepraktikuojanti krikščionė, bet bažnyčios nelankė. Per tuos metus jie ėmė keistis. Pradinė reakcija į mano tikėjimą buvo gana priešiška, bet kai jie ėmė matyti pokyčius mano gyvenime, jų pačių požiūris pradėjo keistis. Dar prieš savo mirtį mano mama tapo labai atsidavusia krikščione. tačiau mano tėvas mirė anksčiau nei mama, ir nežinau, ką jis galvojo ar kuo jis tikėjo, nes jis buvo nekalbus. Kai jis mirė, mums buvo labai liūdna, nes mirtis buvo staigi ir jis numirė per labai trumpą laiką. Aš nerimavau, ar jis iš tikrųjų buvo asmeniškai pažinęs Dievą per Kristų, ar jis iš tikrųjų turėjo tikėjimą.
Maždaug 10 dienų po jo mirties, aš skaičiau Bibliją ir meldžiausi, kad Dievas man kalbėtų. Tą dieną perskaičiau 13tą eilutę iš laiško Romiečiams, 10 skyriaus, kuri sako: „kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“. Pajutau, kad Dievas man sako: tavo tėvas iš tiesų šaukėsi manęs ir jis buvo išgelbėtas. Tuo momentu į kambarį įėjo mano žmona Pipa ir pasakė: aš ką tik skaičiau Bibliją, ir manau, kad turiu eilutę, kuri skirta tavo tėvui. “Skaičiau Apaštalų darbų 2 skyrių, 21ą eilutę, kuri sako: „ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“. Ši eilutė yra tik dvejose vietose Naujajame Testamente. Aš ją perskaičiau vienur, ji- kitur. Po trijų dienų mes nuėjome į Švento Rašto grupelę, ten kaip tik buvo skaitomas 10tas laiško Romiečiams skyrius. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas eilutei: kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“.
Vis dėlto, man vis tiek buvo neramu, nors aš tris kartus trijų dienų laikotarpyje jutau, jog Dievas man kalba per šią eilutę, vis tiek nerimavau. Kitą rytą vis mąsčiau, “įdomu, ar jis turėjo tikėjimą, ar jis...” Tądien važiavau į darbą, tada dar dirbau advokatu ir važiavau į teismą, priemiestyje, išlipau iš metro, - priešais kabėjo milžiniškas plakatas, kur buvo parašyta: KIEKVIENAS, KURIS ŠAUKIASI VIEŠPATIES VARDO BUS IŠGELBĖTAS (Rom 10;13)“.
Prisimenu, pasakojau šį atsitikimą mūsų vikarui, šis pasakė: “Ar nemanai, kad Dievas bando Tau kažką pasakyti?”

Noriu ir tavęs to paties paklausti: “Ar nemanai, kad Dievas bando tau kažką pasakyti?”
Tokiu atveju - ar leisi jam?

Melskimės.
Tėve dėkojame tau už Dievo Žodį, dėkojame, kad mums kalbi per Bibliją. Ir šįvakar , Viešpatie, mes meldžiame, kad prabiltum kiekvienam iš mūsų, kuris atsivers ir skaitys šią knygą. Kad išgirstume tavo balsą. Per Jėzų Kristų. Amen.