6 MOKYMAS: Kodėl ir kaip aš meldžiuosi?

Tyrimai rodo, kad šioje šalyje, kur labiausiai vyrauja skepticizmas ir sekuliarizmas, 75 procentai žmonių prisipažįsta, kad meldžiasi bent kartą per savaitę. Nežinau, kas tai per maldos,
bet žinau, kaip aš meldžiausi dar prieš tapdamas krikščioniu. Kalbėdavau dvi pagrindines maldas.
Pirmoji buvo kaip formulė. Mano senelė, kuri pati nelankė bažnyčios, mane jos išmokė, kai buvau 3-4 metukų. Buvo maždaug tokia: „Dieve, laimink mamytę ir tėvelį, ir Karalienę Elžbietą, ir dėdę, ir...- tada išvardindavau visus giminaičius ir artimuosius, - ....ir visus pasaulyje, ir padaryk mane geru berniuku. Amen.“Šia maldą sakydavau kiekvieną vakarą prieš miegą. Nežinau, kiek ilgai tai tęsėsi, manau, kad dar vėlyvoj paauglystėj taip melsdavausi, - bet juk tai buvo prietaringa. Bijojau, kad jeigu nesimelsiu, gali nutikti kažkas baisaus.
Antrąją maldą, kuria melsdavausi, galima būtų pavadinti „malda kritiniu atveju“. „Jei visa kita nepadeda, bandyk melstis“.
Gal daugybė žmonių meldžiasi taip, kaip pamokino juos močiutė, pvz.: Dieve, laimink mamytę ir tėvelį, ir senelius,ir sesutę, ir dėdę, ir...- bijo, kad kažkas baisaus gali atsitikti, jeigu nesimels.
Kartą vienas netikintis paslydo ir krito nuo skardžio. Krisdamas spėjo įsikibti į žolę. Laikydamasis pažvelgė žemyn ir apačioje pamatė, kad ten tebuvo tik uolos. Dar šimtą metrų žemyn nebuvo nieko. Taigi, nors buvo ateistas, jis sušuko: „Dieve!! Jei esi ten viršuje, padėk man!”. Ir savo didžiai nuostabai išgirdo balsą: „Aš čia. Paleisk tą žolę ir pasitikėk manimi“. Jis truputį pamąstė ir paklausė: „Gal ten viršuje dar kas nors yra?“.

Taip gal meldžiasi žmogus, kuris nėra susitikęs asmeniškai su Dievu. O kas yra krikščioniška malda?

Krikščioniška malda yra svarbiausia veikla mūsų gyvenime. Nes taip mes giliname savo santykį su Dievu – Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia.
Laiške Efeziečiams 2,18. Tai - maldos apibrėžimas:“Nes per jį (Jėzų Kristų), - vieni ir kiti (žydai ir pagonys), - galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje“. Taigi, minima visa Trejybė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.
Visų pirma meldžiamės į Tėvą. Jėzus mus mokė melstis: „Tėve mūsų, kuris esi danguje..“ Šiame trumpame išsireiškime “Tėve, kuris esi danguje,” – randame tai, ką teologai apibrėžtų kaip Dievo transcendenciją ir visur esantį Jo buvimą, t.y. imanenciją.

Visų pirma, Jis transcendentalus. Jis yra anapus, virš žmogiškosios patirties. Jis yra visos visatos Kūrėjas.
Viename straipsnyje apie tarpplanetinį tyrimą, pavadintą „Keliautojas Nr.2“ rašoma, jog nuo žemės jis pakilo 1977m. rugpjūčio 20tą, kad ištirtų įvairias planetas. Skriejo didesniu nei kulkos greičiu, t.y. 3000 km. per valandą. Keliaujant tokiu greičiu, pasiekti Neptūno planetą, prireikė daugiau nei 12os metų. 4000 milijonų km. nuo žemės. Mūsų žvaigždė Saulė yra viena 100 000 milijonų žvaigždžių mūsų galaktikoje. O mūsų galaktika yra viena iš maždaug 100 000 milijonų galaktikų.
Pradžios knygos autorius, lyg tarp kitko sako, kad „Jis ir žvaigždes“ ( žr. Pr 1,16). Tiesiog ėmė ir sukūrė milijardus žvaigždžių... Kažkas kartą pasakė: „Maldos galia priklauso tik nuo to, ar suprantame, kas yra tas, į ką kreipiamės maldoje.“

Jis viršija mūsų žmogiškąjį supratimą.

Be to, Jis yra visur esantysis, esantis šalia. Jis yra mūsų Tėvas danguje.
Jėzus mus mokė kreiptis į Dievą aramėjišku žodžiu, kurio neįmanoma išversti, todėl taip ir palikta, -„Abba“. „Abba“ - kažkas panašaus į „tėvelį“. Tai žodis, kuriuo Jėzus kviečia kreiptis į Visagalį Dievą... Tai pats intymiausias kreipinys, kuriuo gali kreiptis į savo tėvą.

Taigi, Dievas yra transcendentalus, bet taip pat ir imanentiškas. Jis yra čia ir mes šį vakarą galim su juo kalbėtis. Kaip ir galime kalbėtis su Juo bet kur esame. (mano pirmasis susitikimas....)
Malda yra į Tėvą per Sūnų, per Jėzų Kristų. Mes patys iš savęs neturime teisės kalbėtis su visatos Kūrėju. Mes ateinam per Jėzų.
Amerikos pilietinio karo metu vieno kareivio šeimoje įvyko tragedija ir šiam buvo duotas leidimas susitikti su prezidentu. Jis norėjo gauti atleidimą nuo karinės tarnybos. Kai jis atvyko į Baltuosius Rūmus, jo neįleido. Taigi jis nuėjo ir atsisėdo šalia buvusiame parke. Prie jo priėjo berniukas, ir pamatęs, jog kareivis toks nusiminęs, jis stabtelėjo ir užkalbino jį. Ir kariškis atvėrė širdį tam berniukui. Berniukas pasakė: eime su manimi. Jie grįžo į Baltuosius Rūmus, šį kartą įėjo per galinį įėjimą ir sargyba jų nesustabdė. Jis pastebėjo, kad net generolai ir aukšto rango valdininkai pasitempdavo juos išvydę. Berniukas jį nusivedė tiesiai į prezidento kabinetą. Nepasibeldęs atidarė duris ir įėjo. Abraomas Linkolnas tuo metu kalbėjęs su valstybės sekretoriumi, nutraukė pokalbį ir paklausė: Tomai, kas atsitiko? O berniukas atsiliepė: tėti, šiam kareiviui reikia su tavim pasikalbėti.
Taigi, kareivis pasikalbėjo su prezidentu jo sūnaus dėka.
Jis priėjo per sūnų. Ir Paulius sako: per jį mes galime prieiti prie Tėvo. Ne dėl savo pačių teisės, bet per Sūnų.

Vienoje Dvasioje. Dalyvaujant visai Trejybei. Šventoji Dvasia apsigyvena mumyse. Kaip tame paveikslėlyje, į kurį mes žiūrėjome trečiąją savaitę, kur Jėzus beldžia į duris, jei mes jį pakviečiam, Jo Dvasia ateina ir apsigyvena mumyse.
Kai kurie žmonės sako: “aš nežinau, kaip pradėti melstis?” Būtent tai ir sako Paulius: mes nežinome, kaip turėtume melstis, bet Dvasia padeda mūsų silpnumui.
Todėl savaitgalio tema žada būti labai įdomi, nes kalbėsime apie Šventosios Dvasios veikimą - Dievą, kuris ateina apsigyventi mumyse.
Taigi, tokia yra mūsų malda: Į Tėvą, per Sūnų, vienoje Dvasioje.

Antra: kam melstis?
Mato evangelijoje 6,6. Jėzus pateikia atsakymą. Jis sako: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, esantis slaptoje, tau atlygins.“
Pirmiausia Jėzus sako: „kai panorėsi melstis“. Jis tikisi, kad mes norėsime melstis. Pats Jėzus, kaip matome Evangelijose dažnai eidavo melstis. Pats vienas, arba su mokiniais, jis užkopdavo į kalną, ieškodamas ramios vietos maldai.
Jėzus sako: „melskis savo Tėvui“. Malda - tai santykis. Visuose santykiuose svarbiausia yra bendravimas. Pavyzdžiui, vyro ir žmonos santykiuose: jei nustojama bendrauti, santykiai ima irti. Tėvų ir vaikų santykiuose: jei nėra pakankamo bendravimo....
Tas pats yra ir su mūsų santykiu su Dievu. Kuo daugiau laiko praleidžiam su Juo kalbėdamiesi, Jo klausydami per šv. Raštą; tuo esame arčiau Jo. Tuo mūsų santykis su Juo gilėja.
Ir Jėzus prideda: „o tavo Tėvas, esantis slaptoje, tau atlygins“. Atlygins? Gali pasirodyti, kad tai savanaudiškas išskaičiavimas - melstis, kad tau būtų atlyginta..
Manau, kad reikėtų skirti, kas yra teisinga ir iškreipta atlygio samprata.
Kai bendravote su būsimu vyru ir jis jums dovanodavo gėlių puokštę, ar tai darydavo tam, kad gautų jūsų šypseną (mažesnę arba didesnę, pagal puokštės didį ir kainą) kaip atlygį?...
Kaip atlygį už maldą, mes visų pirma patiriame Dievo meilę. Tai pats nuostabiausias dalykas: žinoti, kad Dievas tave myli ir tai patirti. Jo Artumoje patirti džiaugsmą. Psalmininkas sako: Dievo Artumoje - džiaugsmo pilnatvė. Juk tiek daug žmonių ieško laimės. Psalmininko žodžiais: ją randame Dievo Artumoje.

Ramybė. Paulius sako: maldomis ir užtarimu visame kame, tegul jūsų prašymai būna žinomi Dievui, ir kitoje vietoje jis sako: Dievo ramybė pranokstanti bet kokią išmintį, išlaikys jūsų protus ir širdis Dievo meilėje ir pažinime. Yra nuostabu, ateiti prieš Viešpatį ir sakyti: “Viešpatie, aš jaučiuosi slegiamas kaltės, nerimo, baimės, ir aš viską atiduodu Tau.” Ir tada mes patiriame Jo ramybę.
Mums atsiveria nauja perspektyva. Dažnai, kai ateiname pas Dievą, pamatome dalykus naujai, mūsų problemos mums nušvinta naujoje šviesoje. Naujai pamatome užduotį, kurią turime atlikti.
Ir tada jis mus veda. Malda nėra vienakryptė, tai yra abipusis bendravimas. Dažnai mums meldžiantis ateina mintys, idėjos, ir jaučiame, kad Dievas mums kalba. Jis numalšina mūsų troškulį. Jis patenkina mūsų alkį, dvasinį alkį, esantį kiekvieno žmogaus širdyje.

Negalima paneigti, kad dalis mūsų atlygio už maldą, yra ir rezultatas. Dievas išklauso maldų.

Kažkas kartą rašė dienraštyje „Times“ įrodinėdamas: “Jei Dievas jau žino ateitį, vadinasi jos negalima pakeisti”. Katalikas, Klifordas Longlis, tuometinis „Times“ korespondentas religiniais klausimais, atsakė: „Jei Dievas gyvena amžinajame dabar, visas maldas jis girdi tuo pat metu. Todėl Jis tinkamą ateinančios savaitės maldą gali prijungti prie įvykio, įvykusio prieš mėnesį. Į maldas, išsakytas po įvykio, gali būti atsižvelgta dar prieš įvykį.“ Kitaip tariant, Dievas turi visą amžinybę, kad atsakytų atsakyti į žaibišką vairuotojo maldą prieš pat susidūrimą.

Malda keičia ne tik mus. Ji gali pakeisti ir situacijas. Nemanau, jog galėtumėte įrodyti krikščionybės svarbą, pateikdami išklausytų maldų suvestinę, nes „išklausyta malda“ visada turi kitą paaiškinimą. Tai visada gali būti paaiškinama atsitiktinumu.
Iš mano patirties, tai įvyksta tuomet, kai daugelis dalykų susideda į vieną vietą.
Prisimenu, neužilgo po to, kai įtikėjau Kristų, išgirdau apie maldą. Pamaniau, pabandysiu. Tai nebuvo reikšmingas įvykis, bet aš labai gerai jį prisimenu.
Man reikėjo nuvykti į Londoną. Tuo metu vyko geležinkeliečių streikas o man būtinai reikėjo pasiekti Londoną. Tada pamaniau, pabandysiu pasimelsti. Taigi, tiesiog meldžiausi taip: “Viešpatie, aš norėčiau nusigauti į Londoną.” Po keleto minučių kažkas pasibeldė į duris ir atėjęs žmogus paklausė: “Ar tau kartais nereikia į Londoną?” Pamaniau – koks nuostabus sutapimas!! Galvojau, pabandysiu ir kitą kartą. Išbandžiau kai ką kita. Mano mama turėjo problemų su nemiga. Nusprendžiau, kad nieko jai nesakydamas pradėsiu už ją melstis. Ištisą savaitę meldžiausi, kad ji gerai miegotų. Paskui jos paklausiau: kaip miegi pastaruoju metu? Ji atsakė: puikiai! Visą praėjusią savaitę miegojau labai gerai! Pagalvojau: hm... įdomu...
Jeigu pradėsime surašyti maldos dienoraštyje savo nuoširdus prašymus matysime, kad galėsime pažvelgti atgal ir pamatyti, kiek jų iš tiesų buvo išpildyti.

Kitas dalykas - ar Dievas visada išklauso maldas?
Manau, kad atsakymas yra „taip“. Bet ne visada mes gauname būtent tai, ko norime. Visų pirma, reikia pasakyti, kad Dievas negali daryti to, kas nesiderina su Jo nekintama prigimtimi ir Jo esybe. Pavyzdžiui, Dievas negali padaryti, kad 2+2 būtų lygu kažkam kitam, nei keturiems. Net Dievas negali to padaryti. Manau, jog visi užjaustume berniuką, kuris kartą išėjęs iš geografijos egzamino, nevilty meldėsi: “o, Dieve, meldžiu, padaryk, kad Turkijos sostinė būtų Paryžius.”
Yra ir kitų dalykų, dėl kurių mūsų maldos nėra išklausytos. Vienas jų - neišpažinta nuodėmė. Prieš kelias savaites kalbėjom apie tai, jog blogi dalykai, kuriuos darome, yra tarsi siena tarp mūsų ir Dievo. Kartais girdi sakant: “aš stengiuosi melstis, bet yra tarsi kažkokia uždanga.” Tai gali būti dėl kažko mūsų gyvenime, už ką turėtume melsti atleidimo. Tą akimirką, kai atsiprašome, siena yra pašalinama.

Tai gali būti dar ir dėl to, ką planuojame daryti ateity. Psalmininkas sako: jei nešiočiau nuodėmę savo širdyje, Viešpats manęs neišgirstų. Jeigu sąmoningai planuočiau daryti kažką blogo ateityje, tai irgi būtų siena.

Mūsų motyvai. Apaštalas Jokūbas sako: „Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti.“ Skamba taip, tarsi jie būtų prašę aukso klodų. Ne kiekviena malda būtinai turi būti išklausoma.

Kitas dalykas – neteisingas Dievo valios supratimas. Kartais mes prašome dalykų, kurie nėra geri mums. Tai kaip su vaikais. Jei, tarkim, turite vaikų, 5-6 metų amžiaus, ir jie ateina ir sako: “Mes labai norėtume pažaisti su peiliais. Galima?” Tikriausiai pasakytumėt: “nemanau, kad tai geras sumanymas.” Galbūt paaiškintumėt jiems, kodėl tai nėra geras sumanymas. Iš kitos pusės, jūs galėtumėt pagalvoti, kad jie per jauni, jog tai suprastų, ir tiesiog sakysite: ne. Kartais ir Dievas pasako mums ne. Nes Jis mus myli. Jis nenori, kad susižeistume. Atsakymas gali būti: “palauk.”
Manau, kad atsakymas ne dažniausiai būna todėl, kad, tai nei mums nei kitiems nėra gerai, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu, dabartiniu momentu ar ateityje.
Kartais tik vėliau suvokiame, kodėl Dievas pasakė ne.
Iš savo patirties prisimenu du atvejus, kai aš išties nuolat ir nuolat meldžiau poros dalykų; bet durys buvo stipriai užtrenktos. Abejais atvejais tai buvo susiję su mano darbu. Aš be galo norėjau vieno darbo ir galimybės dirbti universitete. Ir abejais atvejais durys buvo labais stipriai užtrenktos. Dabar, žvelgdamas atgal esu toks dėkingas Dievui, kad Jis užtrenkė tas duris. Nes jei Jis nebūtų jų užtrenkęs, negalėčiau daryti to, ką darau dabar. Jūs gal ir norėtumėt, kad jis būtų neužtrenkęs tų durų Bet man labai patinka daryti tai, ką dabar darau ir esu labai dėkingas Jam už tai, ką Jis padarė.

Manau, kad dažnai, pažvelgę atgal galime pasakyti: Viešpatie, aš toks dėkingas, kad neišklausei šios mano maldos.
Kartais, mes niekada šiame gyvenime nesužinosime priežasties, kodėl Dievas neišklausė vienos ar kitos maldos.
Vieną kartą, prieš maždaug 4 metus, aš žaidžiau skvošą su vienu geriausių savo draugų, kuriam buvo 42 metai, ir kuris turėjo 6 mažus vaikus. Mums bežaidžiant, jis puikiai sugavo kamuolį, užsimojo dešine ranka mesti ir krito negyvas nuo infarkto. Niekada dar taip nemaldavau Dievo, kaip tąsyk, kad Dievas jį išgydytų, kad jis nemirtų nuo infarkto. Bet Dievas neišklausė tos maldos. Nežinau, kodėl. Gerai prisimenu, jog kitą rytą, - buvo labai anksti, ir aš visai negalėjau užmigti, - aš išėjau pasivaikščiot ir sakiau Viešpačiui: “Viešpatie, aš nesuprantu, KODĖL Mikis mirė?” Toks nuostabus žmogus, toks geras tėvas ir toks geras vyras. Dabar tie vaikai liko be tėvo...Aš nesupratau. Bet suvokiau, kad turiu pasirinkimą, kad galiu nustoti tikėti, bet pasakiau, jog to nedarysiu. Apsisprendžiau toliau tikėti nepaisant to, jog aš nieko nesuprantu.
Tokiu atvejų turime pasirinkimą – arba sustoti tikėti, arba pasitikėti Dievu, netgi nepaisant to, jog šio įvykio priežasties, galbūt niekada šiame gyvenime nesuvoksime.


Kaip mes meldžiamės?
Nėra nustatyto maldos būdo, nes malda yra santykis, o santykyje negali nustatyti bendravimo taisyklių. Čia yra laisvė ir įvairovė. Pačius svarbiausius dalykus mums gali padėti įsiminti raidžių kombinacija DIAM: Dėkojimas, Išpažinimas, Adoracija, Maldavimas.
Voir adoration AGAPE

Galime paprastai naudoti Viešpaties maldos modelį. Jėzus tarė:“ melskitės taip:“ ir jis davė pavyzdį.“ Tėve mūsų, kuris esi danguje“ – pati geriausia maldos pradžia. Tai yra adoracija, garbinimas. Viešpatie, dėkoju, kad esi mūsų Tėvas, dėkoju, kad galime turėti tą intymų ryšį su Tavimi, visatos Kūrėjau. Ačiū už visus Tavo atsakymus į maldą, ačiū už Tavo Sūnų Jėzų Kristų. Dėkoju, kad numirei už mane, dėkoju, kad man atleidai, dėkoju už tavo malonę. Viešpatie, aš tave myliu.- tai yra nuostabus būdas pradėti dieną.

„Teesie šventas Tavo vardas“, Hebrajams žmogaus vardas išreiškė patį asmenį. Ir šita malda meldžiame, kad Dievo vardas, Jo asmuo būtų gerbiamas mūsų visuomenėje. Kai apsidairau, man labai skauda širdį matant, jog taip dažnai Dievo vardas, Jėzaus vardas yra šiandien negerbiami. Pavyzdžiui, tiek žiūrėdami televizijos programas, ar kažką skaitydami matome, kad Jėzaus vardas vartojamas kaip keiksmažodis. Tai nepagarba Dievo ir Jėzaus vardui. Jėzus sakė: melskitės, kad Dievo vardas būtų gerbiamas mūsų visuomenėje, mūsų gyvenimuose.
.
Teateinie tavo karalystė. Tai Dievo viešpatavimas ir karaliavimas žmonių gyvenimuose.
Kasdien Britanijoje 20 mergaičių pastoja, 2 iš jų-jaunesnės nei trylikos metų; išprievartaujama 17 moterų; kasdien išsiskiria 520 porų; vien tik Anglijoje 75 vaikai užregistruojami vaikų teisų apsaugos tarnyboje; 90 vaikų pavedami valstybės globai; 280 vaikų pabėga iš namų ar iš globos įstaigų; 150 žmonių pripažįstami vartojantys narkotikus; kas 6 sekundės įvyksta naujas nusikaltimas; kiekviena 16 sekundžių įvyksta 2 įsilaužimai ir 3 automobilių vagystės; kas dvi minutės įvyksta užpuolimai; kas dvi minutės žmonės kviečiasi pagalbą; vienas iš trijų, jaunesnių nei 14 metų, prisipažįsta patiriantys pastovų seksualinį išnaudojimą; kiekvieną savaitę numiršta mažiausiai vienas Londono benamis; pornografinė industrija kasmet Jungtinėje karalystėje uždirba 100 milijonų; nusikaltėliai britų kalėjimams kasmet kainuoja daugiau nei 5 milijardus; yra užregistruota (apie 130 000 įvairių krikščionių dvasininkų) ir daugiau nei 18000 raganų bei būrėjų.
Pasauliui reikia Jėzaus Kristaus, jam reikia, kad ateitų Jo karalystė. Jam reikia matyti žmones, kurie ateina prie Jėzaus ir yra išlaisvinami bei išgydomi.
Prisimenu vieną mamą, vardu Monika, kuri ištikimai meldėsi už savo paauglį sūnų. Jos sūnus buvo labai maištaujantis, jis buvo nedoras, tingus, sukčiavo ir vogė. Ši motina nebežinojo, ką dėl jo daryti. Ji tik meldėsi ir meldėsi, o jo gyvenimas ėjo vis žemyn ir žemyn. Jis gyveno palaidai, ir jam gimė sūnus nuo moters, kurios jis nebuvo vedęs... ji vis meldėsi ir meldėsi, nors, atrodo, niekas iš pažiūros nesikeitė. Jis įsijungė į kažkokią grupę, atliekančią keistus okultines apeigas... o jis vis meldėsi: Teateinie tavo karalystė į jo gyvenimą.... Ji meldėsi devynerius metus. Neužilgo po to kai pradėjo melstis, ji turėjo viziją, kurioje regėjo savo sūnaus veidą, perkeistą Jėzaus Kristaus, pilną gyvybės ir Šventosios Dvasios. Tai ją palaikė. Devintiems metams einant į pabaigą, kai jos sūnui buvo 28eri, jis atidavė savo gyvenimą Jėzui. Vėliau jis buvo įšventintas į kunigus, po to tapo vyskupu ir ko gero, didžiausiu ir įtakingiausiu teologu vakarų Bažnyčios istorijoje. Tai - šventasis Augustinas. Jis įtikėjo 306 metais po Kristaus. Savo atsivertimą jis visada siejo su savo motinos maldomis. Jos maldos tikra šių žodžių prasme, pakeitė istorijos eigą.
Melskimės už žmones, už visuomenę, ne tik už atskirus žmones bet už visos visuomenės perkeitimą, už taiką, teisingumą, užuojautą, už vienišus, gedinčius, paklydusius...
Teateinie tavo karalystė...
Teesie tavo valia. Tai nereiškia, kad taip melsdamiesi mes nusiplauname rankas. Tai palengvina mūsų naštą. Sugebėti pasakyti: Viešpatie, nežinau, kas teisinga šioje situacijoje, bet.. teesie tavo valia, teesie tavo valia mano gyvenime.. Man patinka kaip 37toje psalmėje psalmininkas sako: pavesk Viešpačiui savo kelią. Tu jaudiniesi dėl darbo, nerimauji dėl santykių? Pavesk savo kelią Viešpačiui. Pasitikėk Juo, ir Jis veiks. Tai atneša tokią laisvę! Viešpatie, aš pavedu tau šią situaciją, aš pasitikiu Tavimi ir tikiu, kad Tu veiksi.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.... Dievui rūpi smulkmenos. Jam nėra nieko nereikšminga. Kartais žmonės sako: kam tu vargini Dievą vis prašydamas tokių dalykų? Bet nėra nieko, kas Jam būtų nereikšminga, kadangi tėčiui rūpi visas vaiko gyvenimas.
Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams... Kitaip sakant, atleisk mums už tai, ką darome bloga, kaip ir mes atleidžiame žmonėms, kurie mums daro bloga.
Įdomu, kad šie dalykai eina kartu. Jėzus sako, kad atleisti ir priimti atleidimą yra tarsi grįžtamasis ryšys. Tu negali užsitarnauti atleidimo, tačiau jeigu patiriu Dievo atleidimą, [...] galiu sakyti: Dieve, jei Tu man visa tai gali atleisti, tai kaip aš galiu kam nors neatleisti. Todėl aš savaime atleidžiu kitiems. Tai yra grįžtamasis ryšys.
Kodėl mums reikia melsti atleidimo? Mes jau esame kalbėję apie kryžių - kad už viską, kas buvo, kas yra ir kas bus padaryta, jau yra sumokėta ant kryžiaus. Tad kam dar mums melsti atleidimo?
Jono evangelijoje tai atskleidžiama vienoje scenoje. Jono 13 skyriuj matome, kaip Jėzus plauna mokiniams kojas. Jis prieina, kad nuplautų kojas Petrui. O Petras sako –ne, Viešpatie – (nes plauti kojas buvo vergo darbas) – ne ne, Viešpatie, neplauk man kojų. O Jėzus jam atsakė: „jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi”. Tada Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą”. O Jėzus sako: tau to nereikia. Kas nusimaudęs, jau yra švarus, tau tereikia kojas numazgoti.
Kai ateiname per Kristų, kai meldžiamės tokia malda, kuria, galbūt kai kas iš jūsų meldėsi prieš savaitę ar prieš kelias, arba, kai einame išpažinties, mes priimame visišką atleidimą ir mums nereikia visko kartoti iš pradžių. Tačiau kai mes žengiame per pasaulį, prie mūsų prilimpa dalykai, kurie mus suteršia: kartais tai yra nuodėmės, kurias padarome, kartais pradedame eiti kryptimi, kuria eina pasaulis, ir kuri dažnai nesutampa su kryptimi, kurią mums nurodo Viešpats. Mes kasdien turim ateiti pas Viešpatį ir atsiprašyti už blogį, kurį padarome.
Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto... Dievas mūsų negundo, bet jis mato, kiek pagundų mes turime. Mes visi turime silpnų vietų: baimių, ambicijų, godumo ar puikybės, nesusivaldymo, apkalbinėjimo, cinizmo... Meldžiame: Viešpatie, apsaugok mus mūsų silpnume. O tada, jei reikia, imamės praktinių žingsnių.
Kada turime melstis?(34:19)
Paulius sako: nuolat melskitės. Melskitės ir nepaliaukite. Tam, kad pasimelstumėte, jums nebūtina įžengti į specialų pastatą, kaip bažnyčia. Jūs galite melstis eidami gatve, galite melstis autobuse, galite melstis važiuodami mašina... Jūs neprivalote melstis garsiai, galite melstis savo širdyje.
Kaip ir visuose santykiuose, vyro ir žmonos santykiuose yra daug bendraujama, šnekamasi, diskutuojama. Bet tai pat labai gerai specialiai skirti tam laiko. Tarkim: praleisti kartu vakarą.
Ir Jėzus čia sako:„kai panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje...” manau, yra gerai specialiai tam skirti laiko. Kaip jau minėjome, galbūt kokias septynias minutes skirti Biblijos skaitymui. Gal dar keletą minučių pasimelsti. Tai - tarsi pokalbis: Dievas kalba mums per Bibliją, o mes atsiliepiame maldoje.
Taigi, svarbu melstis vieniems, bet taip pat svarbu melstis ir su kitais. Jėzus sako, kad didelė galia yra tada, kai du ar trys susirenka drauge melstis. Jei tuo atveju nesimelsime garsiai, kitas žmogus negalės pridurti Amen prie mūsų maldos. Tai nėra lengva. Galbūt vėliau mes tai bandysime daryti savo grupėse. Kai kam iš jūsų galbūt nesinorės melstis garsiai – tai normalu, nereikia skubėti, - bet kai kurios grupelės galbūt norės pabandyti taip melstis – puiku. Viena galiu pasakyti – tai tikrai nuostabus dalykas.
Iš patirties galiu pasakyti, jog tai gali būti kiek baisoka. Prisimenu, kai pirmą kartą meldžiausi garsiai. Dar tik kokias dvi savaites tebuvau krikščionimi, ir su dviem savo artimiausiais draugais – Nicky ir Silla Lee, išvykome atostogauti. Silla pasiūlė: pabandykim kartu pasimelsti. Mes sutikom, susėdom ir pradėjome melstis. Manau, kad visa patirtis truko maždaug minutę. Kiekvienas iš mūsų pasakėm po vieną labai trumpą maldelę – visa malda truko apie minutę, į kuria įsiterpdavo nemaži tarpai tylos. Kai baigėm, mano marškiniai buvo šlaputėliai nuo prakaito – aš labai nervinausi, nors viskas vyko mano dviejų artimiausių draugų akivaizdoje. Taigi, suprantu, jog tai ne visada yra lengva, bet tai išties nuostabu. Drąsinčiau jus, pasitaikius progai, pabandyti tai grupelėje.
Krikščionybės šerdis yra santykis su Dievu, todėl malda yra toks įdomus, jaudinantis dalykas.

Pamenu sykį, kalbėjau čia vieną sekmadienio vakarą. Ir vėlai vakare sulaukiau skambučio iš vyriškio kuris tą vakarą buvo pamaldose. Jis paklausė, ar negalėtume susitikti. Atsakiau: žinoma, susitikim rytoj per pietus. Mes susitikom kartu papietauti ir jis man papasakojo šį tą apie save. Jo vardas – Džeimsas Wim- jis buvęs aktorius ir penkerius metus dėstė vienoje mokykloje anglų kalbą. Jam labai sekėsi darbe, jis tapo BBC direktoriumi. Jis buvo labai išvaizdus, labai žavus, daug uždirbdavo – tuo metu jis buvo gerai žinomas. Ir jis papasakojo, kas atsitiko.
Jis vedė 10 metų už save jaunesnę moterį, kuri buvo nuostabus žmogus. Po trejų metų gyvenimo santuokoje, vieną dieną jo žmona jį paliko. Ir tai buvo įvykę prieš metus. Jis sakė: mane tai taip sužeidė.... Tiesiog negaliu jai atleisti.
Po pietų mes sugrįžome čia, į kambarį apačioje. Jis meldėsi atiduodamas savo gyvenimą Kristui. Jis atgailavo už visa, ką bloga buvo padaręs, dėkojo Jėzui, kad jis numirė už jį ir pakvietė Jėzų Kristų ateitį į jo gyvenimą. Jis priėmė atleidimą ir dėl to pats galėjo atleisti. Tuo pat metu jo širdyje gimė troškimas atstatyti santuoką. Jis pabandė su ja susisiekti. Tačiau ji jau buvo sutikusi kitą vyrą, su kuriuo kartu buvo nusipirkę namą Oksforde, ir tai jai visai nerūpėjo. Dar daugiau - ji nieko apie jį nenorėjo girdėti. Jis galėjo tik susirašinėti su ja per teisininką / advokatą. Aš paklausiau: ar jūs nieko prieš, kad aš jai parašyčiau? Jos vardas buvo Ana. Aš jai parašiau per advokatą, klausdamas ar ji negalėtų su mumis susitikti. Ir mano didžiam nustebimui, ji sutiko. Mes susitikom. Ji buvo labai malonus žmogus, mes praleidom kelias valandas besišnekučiuodami. Daugiausiai kalbėjau apie tai, kad Džeimsas pasikeitė. Kad jis iš tiesų gailisi dėl dalykų, kurie sugriovė jų santuoką, ir kad jis labai norėtų susitikti – bent jau pusvalandžiui, kad galėtų atsiprašyti, ir tai pat, kad ji pamatytų, kaip jis pasikeitė. Atsisveikinant ji pasakė, jog pamastys apie tai. Po dviejų dienų gavau nuo jos laišką, kuriame ji rašė, jog viską apmasčiusi, nusprendė, kad nebenori daugiau jo matyti.
Džeimsas buvo visiškai priblokštas šios žinios, bet nepaliovė melstis. Ji norėjo skyrybų ir atkakliai jų siekė. Pamenu, jog gavęs dokumentus, jis svarstė ar juos pasirašyti, ar toliau kovoti. Keletui dienų atsitraukęs pasninkui ir maldai, klausė Dievo, ką jam daryti. Jis pajuto, jog šiuo atveju jis turi skirtis, turi suteikti jai laisvę. Taigi, jis taip ir padarė. Byla tęsėsi. O visą ta laiką mes meldėmės Viešpačiui.
Tuo metu žymus pamokslininkas, Billis Grehemas, buvo atvykęs misijoms. Džeimsas nusiuntė Anai du bilietus, nes jautė, jog šiuo atveju Anai daug svarbiau pažinti Kristų, nei atstatyti santuoką. Taigi, jis nusiuntė du bilietus: Anai ir vyriškiui, su kuriuo ji gyveno. Ji bilietus grąžino.Tuo tarpu Bilis neplanuotai nusprendė pasilikti dar vienam papildomam vakarui. Taigi, Džeimsas pamanė, nusiūsiu dar du bilietus. Jis nusiuntė. Trečiadienį jų byloje turėjo būti paskelbtas nuosprendis. Ketvirtadienį, pasijautusi saugiau, nes viena bylos dalis jau buvo baigta, ji paskambino ir pasakė: norėčiau ateiti į tą vakarą – ar galiu eiti su tavim? Ji pasakė, jog vyras, su kuriuo ji gyveno, eiti nenorėjo, todėl paklausė ar ji negalėtų eiti su juo. Jis atsakė: taip, aš nieko prieš. Tai buvo šeštadienio vakaras. Jie atėjo kartu.
Kitą ryta, sekmadienį, turėjau pamokslauti. Sėdėjau priekinėje eilėje ir atsisukęs pamačiau ateinančius Džeimsą ir Aną. Niekada iki tol nebuvau jų matęs kartu. Man baisiai rūpėjo sužinoti, kas gi aną vakarą įvyko, bet nenorėjau taip tiesiai klausti. Jie atėjo ir atsisėdo šalia manęs. Labai rūpėjo, bet tiesiai neklausiau. Iš vakaro smarkiai lijo, todėl paklausiau Anos: ar vakar nesušlapote? Ji atsakė: taip, vakar smarkiai lijo.

Vėliau išgirdau, kas atsitiko. Kaip žinote, Billis Grehemas, po mokymo dažnai kviečia išeiti į priekį tuos žmones, kurie nori atiduoti savo gyvenimą Kristui. Ana tiesiog išbėgo į priekį. Vienas iš klausimų, kuriuos jai uždavė ją pasitikęs žmogus buvo0, ar ji čia atėjo su draugu. Ji atsakė: taip. Tada jis paklausė: ar jūsų draugas krikščionis? Ana atsakė: taip. Tada konsultantas sušuko: puiku, pasikvieskit čia savo draugą. Ana atsakė: na, nežinau, ar derėtų. Tada konsultantas paklausė: o kas yra jūsų draugas? Ji atsakė: jis mano vyras. “Tai nuostabu, eikite ir atsiveskite čia savo vyrą.” Ana pasakė: jūs nesuprantate, aš su juo nesimačiau dvejus su puse metų. Jis pradėjo verkti. Akimirksniu Ana pajuto, kad ji turi sugrįžti pas Džeimsą.
Tą dieną po pamaldų, mes kartu pietavome. Tai buvo išties nuostabus laikas. Ji nusprendė sugrįžti pas jį. Jiems reikėjo nueit į teismą, nes kai teismas jau yra paskelbęs skyrybų nuosprendį, vienintelis būdas jį atšaukti- tai nueiti į teismą, nes priešingu atveju, po nuosprendžio paskelbimo skyrybų byla toliau automatiškai vystoma praėjus šešioms savaitėms. Taigi, jie nuėjo į teismą ir viską papasakojo teisėjai. Teisėja pasakė: tai neįtikėtina! Aš čia sėdžiu per dienų dienas klausydamasi tų baisių pasakojimų, o šis atvejis tikrai neeilinis. Ir pati teisėja pasruvo ašaromis.
Sekantį rytą atsiverčiau savo maldos dienoraštį: - kaip jau anksčiau pasakojau, kad laikas nuo laiko peržiūrėdavau savo maldų sąrašą ir pasižymėdavau išklausytas maldas – taigi, parašiau: Šlovė Tau, Viešpatie, už vakarykštę dieną- geriausią dieną, kokią tik galiu prisiminti. Šlovinu Tave, Viešpatie, už tavo didybę, galybę ir meilę. Labai tau dėkoju už tai, kad Ana Wim nuėjo pas Bilį Grahamą. Ačiū, kad ji išėjo į priekį, ačiū, kad tą vakarą ji pasiliko su Džeimsu, ačiū, kad ji atėjo į bažnyčią, ačiū, kad ji meldėsi, ačiū, kad ji nusprendė grįžti pas Džeimsą. Dėkoju, kad jie kartu pas mus pietavo, dėkoju už džiaugsmą matant juos kartu. Ačiū.. už džiaugsmą Dievo, kuris išklauso maldų.. Viešpatie, aš taip Tave myliu. Aš pavedu Tau save ir trokštu Tau tarnauti iš visos širdies visą savo gyvenimą. Ar yra kas nors, kas Viešpačiui per sunku?

Melskimės.
Tėve, mes dėkojame Tau šį vakarą, kad Tau nėra nieko per sunku. Dėkojam, jog esi Dievas, kuris mus girdi, Dievas, kuris išklauso mūsų maldas. Viešpatie, meldžiu, kad mes visi, savo skirtinguose keliuose ir savo gyvenimuose vis labiau artėtume prie Tavęs, ir galėtume džiaugtis matydami Tavo darbus. Per Jėzų Kristų. Amen.