7 MOKYMAS: Kaip Dievas mus veda ?

Visiems gerai žinoma Samariečių organizacija. Jos tikslas teikti pagalbą telefonu žmonėms, mąstantiems apie savižudybę. Samariečių veikla padėjo tūkstančiams žmonių. Daugelis jų buvo išgelbėti nuo savižudybės. Visa tai gerai žinojau, tačiau tik visai neseniai sužinojau, kaip Samariečių veikla prasidėjo. Labai susidomėjęs skaičiau knygą apie Čadą Vairą, organizacijos įkūrėją. Jis buvo anglikonų dvasininkas, atrodo, šv. Pauliaus parapijos vikaras. Jis mąstė apie pagalbos telefono linijos įkūrimą, tačiau jam neatrodė, kad jis yra tas žmogus, kuris turėtų tai daryti, nes buvo ypatingai aktyvios parapijos kunigas. Jis pasakė Viešpačiui: “Viešpatie, manau, kad tai puiki mintis, bet aš negaliu jos realizuoti”. Tada tarė: “Man atrodo, kad žmogus, kurio tau reikia, turėtų būti miesto bažnyčios vikaras. Miesto bažnyčiose sekmadienį dažnai nebūna maldos susirinkimų, taigi vikarai nėra tokie užimti ir gali ką nors nuveikti”. Netrukus po to, kai taip pasimeldė, jis gavo pasiūlymą tapti miesto bažnyčios vikaru šv. Stepono Volbruko parapijoje Londone. Kai bažnyčios atsakingieji paklausė, ką jis norėtų veikti, jei būtų paskirtas, jis atsakė, kad norėtų įkurti pagalbos telefono liniją. Savo nuostabai jis išgirdo atsakymą: “Juk tai puiki mintis!” Taigi jį paskyrė miesto parapijos vikaru.
Eidamas į tą bažnyčią jis mąstė, koks numeris labiausiai tiktų tokiai linijai. Jis norėjo, kad numeris bylotų apie skubios pagalbos poreikį ir būtų lengvai įsimenamas. Anksčiau pirmi trys telefono numerio ženklai buvo raidės. Jis žinojo, kad tos apskrities telefono numeriai prasideda raidėmis MAN ir norėjo, kad skaičiai būtų, kažkas panašaus į 999, geriausiai tiktų MAN 9000. Atėjęs į bažnyčią, jis susirado telefoną remontuojamame kambaryje po drožlių krūva, atsargiai jį pakėlė, nes jis buvo visas padengtas dulkėm, ir surinko operatorės numerį, galvodamas, kaip ją įtikinti duoti jam tokį numerį.
Jis pasakoja: “Paklausiau jos, ar mano numeris galėtų būti pakeistas į MEN 9000?” Man atsakė, kad tai yra mažai tikėtina, nes niekas turintis tokį gerą numerį nenorėtų su juo skirtis. Nei už pinigus, nei už didelę meilę (anglų k. posakis). Aš prasitariau, kad pinigų tai aš neturiu, bet turiu daug meilės ir paklausiau, ar negalėtų manęs informuoti, kas šiuo metu turi tokį numerį. “O iš kokio numerio jūs skambinate?” paklausė manęs operatorė. Atsakiau, kad numerio vieta yra labai apdulkėjusi! Man, savaime suprantama, pasiūlė jį nuvalyti. Lyžtelėjau nykštį, nuvaliau numerio vietą ir štai prieš mane… MEN 9000. “Nebesirūpinkit,” - tariau operatorei, - “aš jau jį turiu”.
Tada kreipiausi į Dievą : “Ką gi. Supratau. Tu tai žinojai jau tada, kai pirmą kartą buvo įvestas telefonas! Dabar, prašau, sustok, nes jau darosi nejauku”.

Mums visiems reikia Dievo vadovavimo sprendimuose dėl darbo, įvairių užsiėmimų, dėl santykių, vedybų, atostogų, gyvenamos vietos ir panašių dalykų, tokių kaip pinigai bei kiti kasdieniai rūpesčiai, su kuriais susiduriame darbe, namuose, bendraudami su žmonėmis. Nuostabi krikščioniško tikėjimo žinia yra ta, kad mes nesame vieni. Mums nereikia patiems nešti visos gyvenimo naštos. Dievo vedimas – tai mūsų santykis su Juo. Dievas pažadėjo, kad mus ves.
Atsiverskime Jn10, 27. Tuos, kurie jį seka, Jėzus vadina “Manosios avys”. Jis – ganytojas, mes – avys. “Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu ir jos seka paskui mane.” Jei mes turime glaudų ryšį su Jėzumi, klausome, ką Jis mums sako, tuomet Jėzus mus ves ir lydės. Jis turi patį nuostabiausią planą tavo ir mano gyvenimui. Senajame Testamente randame Dievo žodžius: “Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų, - tai Viešpaties žodis, - dėl jūsų gerovės, o ne žalos. Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį.” Taip pat Paulius laiške Romiečiams rašo, kad Dievo valia mums yra gera, tinkama ir tobula. Kad sužinotumėme, kokia gi ta Jo valia mūsų gyvenimui, turime kreiptis į Jį, Jo klausti. Turime bendrauti su Juo ir klausyti Jo. Jėzus sako: “Mano avys klauso mano balso.”

Ką Dievas veda?
Pasak Senojo Testamento, tuos, kurie trokšta vykdyti Jo valią. Toks buvo Marijos, Jėzaus motinos, nusistatymas. Ji sakė: “ Aš esu Viešpaties tarnaitė. Noriu, kad man būtų taip, kaip Jis nori.” Jei laikomės tokios nuostatos, Jis mus ves ir lydės.
Prisimenu savo draugą Nikį. Universitete mes penkiese buvome geri draugai ir visų vardai buvo Niki, - tai aplinkinius labai klaidindavo. Turėjome net keletą garbės Nikių…Vienas iš Nikių turėjo draugę Lili. Jis buvo neseniai atsivertęs, o Lili buvo netikinti, gana priešiškų pažiūrų. Nikis dėl to meldėsi. Jis dvejojo, ar verta santykius tęsti, nes dvasiniu požiūriu jie ėjo į visiškai skirtingas puses. Jis ją mylėjo… Jis taip meldėsi Viešpačiui: “Jei šie santykiai yra teisingi, jei tai yra tai, ko Tu nori, tai tegu ji atsiverčia. Ir jis nustatė laiką, (nemanau, kad tai visuomet reikalinga) iki kada tai turėtų įvykti “iki paskutinės pavasario semestro dienos.” Atėjus paskutinei pavasario semestro dienai, dar nieko nebuvo įvykę. Vakare jie nuėjo į šventę. Ir Jis jau galvojo, kad galbūt užbaigti santykius švente bus visai neblogai.
Apie 11val. Lili pasiūlė:
- Važiuojam pasivažinėti.
Jis atsakė:
- Gerai.
Ji panorėjo važiuoti visiškai atsitiktiniu maršrutu. Taigi, ji pati jį sukūrė:
- Pasuk tris kartus į dešinę, tris kartus į kairę, tuomet pavažiuok tris mylias ir sustok.
Jis taip ir padarė: pasuko tris kartus į dešinę, tris į kairę, pavažiavo tris mylias ir ... išvydo, kad jie sustojo prieš Amerikos karių kapines, kur tūkstančiai kryžių, o viduryje vienas milžiniškas. Kai ji pamatė, kur atvedė jos išgalvotas kelias, buvo giliai sukrėsta, tiesiog pritrenkta. Ji pratrūko verkti ir ėmė kalbėti apie tai, kaip ji viską suvokė. Ir štai tose kapinėse jis padėjo jai susitikti su Dievu. Tai įvyko vos prieš vidurnaktį, paskutinę pavasario semestro dieną. Dabar jau mažiausiai dvidešimt metų kaip Nikis ir Lili laimingai susituokę. Jie dažnai prisimena Dievo vedimą ir, nors jie patys taip nesako, bet man atrodo, kad Nikis laikėsi nuostatos: “Dieve, trokštu vykdyti tavo valią.”

Kaip Dievas mus veda? Yra penki pagrindiniai būdai. Darant sprendimus gali būti kuris nors vienas iš jų, o darant lemtingus sprendimus net visi penki.

Pirmasis– Dievo Žodžio klausymas.
Dievo valia bendra visiems yra atskleista šioje knygoje. Kaip girdėjome prieš porą savaičių ištraukoje, kur rašoma, kad visas šv. Raštas yra Dievo įkvėptas. Per jį suprantame Dievo valią. Dievas yra davęs daug bendrų instrukcijų apie vedybas, darbą, pinigus, vaikų auklėjimą, rūpinimąsi pagyvenusiais šeimos nariais. Kartais mes savaime žinome Dievo valią ir neklausiame: „Kur Dievas mane veda?“ nes patys žinome atsakymą.
Pavyzdžiui, ir taip žinome, kad vedybos yra įsipareigojimas visam gyvenimui. Įsivaizduokime, kad tarp jūsų yra vedęs vyras, kuris kitame patalpos gale pamato gražią moterį ir pagalvoja sau: “Kaži, kurlink mane Dievas veda? Gal palikti savo žmoną ir nueiti su šia moterimi? Atsakymas vienareikšmis: “Ne.” Juk mums buvo pasakyta: “Nesvetimauk.”
Jei jums kyla klausimų dėl mokesčių ir klausiate savęs, ar mokėti mokesčius? O galbūt Dievas nori, kad nemokėdamas susitaupyčiau šiek tiek pinigų? Atsakymas ir vėl yra aiškus - Dievas to nenori, nes reikia mokėti mokesčius.
Vienas žmogus, ką tik tapęs krikščionimi parašė štai tokį laišką į mokesčių inspekciją:
“Gerb. Pone,
aš visai neseniai tapau krikščionimi ir nebegaliu naktį užmigti, taigi siunčiu jums 100 svarų, kuriuos esu jums skolingas.
P.S. Jei ir toliau negalėsiu užmigti, atsiųsiu likusius.”
Žinome, kad privalome mokėti mokesčius, privalome nemeluoti. Didelį įspūdį man paliko vienas sutiktas vyras, pravarde Giberis. Manau, jo tikras vardas buvo Gibsonas. Jam buvo apie 90 metų. Giberis man papasakojo įvykį iš savo jaunystės, kuris nulėmė visą jo tolimesnį gyvenimą. Jaunystėje jis dirbo tarnautoju Selfridges [selfridžes] - vienoje didžiausių Londono parduotuvių. Jo savininkas Gordonas Selfridžas, buvo jo tiesioginis viršininkas. Pačioje darbo pradžioje suskambo telefonas ir kažkas paprašė pakviesti Gordoną Selfridžą, kuris tuo metu buvo tame pačiame kabinete. Giberis jau ruošėsi perduoti jam telefono ragelį, kai šis tarė:
- Pasakyk, kad aš išėjęs.
Giberis vis tiek padavė jam telefono ragelį ir tarė:
- Jūs pats pasakykite, kad esate išėjęs.
Savininkas baisiai įtūžo, pakalbėjęs padėjo telefono ragelį ir įniršęs atsigręžė į Giberį. O šis tarė:
- Jei galėčiau meluoti dėl jūsų, tai galėčiau meluoti ir jums, o to aš niekada nedarysiu.
Nuo to laiko Gordonas Selfridžas visuomet pasikliovė Giberiu. Esant sudėtingai situacijai kompanijoje visi ėjo pas jį, nes žinojo, kad galima juo pasitikėti.
Nebūtina klausti, ar turime dalintis? Nes atsakymas yra aiškus: Taip, turime nuoširdžiai dalintis su kitais. Nebūtina klausti, ar turime atleisti? Atsakymas yra: Taip, turime atleisti. Visa tai mums yra atskleista ir mes žinome, kokia yra Dievo valia šia, plačiąja prasme, nes taip yra parašyta šioje knygoje. Tačiau šioje knygoje nerasime, kokia yra Dievo valia konkrečioje situacijoje, kurioje esame. Dievo valia konkrečioje situacijoje gali pasireikšti atsivertus tam tikrą šv. Rašto ištrauką, - kuri mums prabyla toje situacijoje. Galbūt jums jau yra taip atsitikę. Skatinčiau jus pratintis reguliariai skaityti Bibliją. Tuomet pastebėsite, kad dažniausiai negalime pasakyti, kad skaitoma ištrauka mums šiandien labai tinka. Todėl geriausia yra naudotis tam tikru Biblijos skaitymo metodu.
Biblija nėra stebuklų knyga, kurią paėmę galėtume tarti: “Dabar, Viešpatie, prašau: vesk mane.” Ir atsivertę skaitome, ką gi Jis mums nori pasakyti. Kartais tai gali labai negerai baigtis.
Vienas vyras, padarė būtent taip. Jis atsivertė Bibliją, bedė pirštu ir pataikė į Mt 27,5 kur parašyta Judas „išbėgo ir pasikorė.“ Jis pagalvojo: „Oi, nieko gero, pabandysiu dar kartą.“ Ir jis atsivertė Lk10,37, kur rašoma: „Eik ir tu taip daryk.“ Jis pagalvojo: “Viskas krypsta į bloga. Dar kartą pabandysiu,” - ir atsivertė Jn13,27, kur Jėzus sako: “Ką darai, daryk greičiau.” Matome, kad tai nėra geriausias būdas. Tačiau, jei reguliariai skaitote Bibliją, manau, atpažinsite, kada Dievas kalba.

Šiandien prisiminiau vieną savo gyvenimo laikotarpį, kai turėjau priimti lemiamą sprendimą: ar likti senoje darbo vietoje,- porą metų buvau dirbęs advokatu,- ar priimti šventimus Anglikonų bažnyčioje, nes jaučiau, kad Dievas mane tam kviečia. Suskaičiavau, kiek kartų Dievas buvo man prakalbėjęs per šv. Raštą, ir radau vienuolika skirtingų vietų. Kai kurios jų prieš padarant apsisprendimą man nuolat kalbėjo. Viena iš tų vietų buvo Rom10, kur rašoma: “Kaip jie tikės, neišgirdę, o kaip jie išgirs, jei niekas jiems nepasakys.” Perskaitęs tai, pajutau, kad Dievas man sako: “Norėčiau, kad tu tai darytumei.” Savaitgalį su savo artimiausiais draugais išvykome pasimelsti į Daramą, jie kaip tyčia prisiminė būtent šią ištrauką ir ją perskaitė. Kai sekmadienį sugrįžome, išgirdome pamokslą apie šią eilutę. Pamokslininkui kalbant, - sėdėjome štai toje navoje, - man atrodė, kad jis žiūri būtent į mano pusę, nežinau, ar taip buvo iš tikrųjų, bet man taip atrodė. Jis pasakė: “Galbūt šiandien čia yra žmogus, kurį Dievas kviečia priimti šventimus Anglikonų bažnyčioje.” Tai mane privertė susimąstyti: galbūt Dievas kalba man?

Taigi pirma – Dievo Žodžio klausymas.

II. Šv. Dvasios vedimas.
Atsiverskime Apd 20, 22. Čia skaitome apie apaštalą Paulių, jis sako: “Ir štai aš, Dvasios belaisvis, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks.” Mes nežinom, kokiu būdu Šv. Dvasia jį vedė, bet akivaizdu, kad Dievas yra į jį prabilęs per savo Dvasią. Kaip jis suprato, kad tai Dievas kalba. Jėzus sako: “Mano avys atpažįsta mano balsą.” Pradėjus bendrauti su Jėzumi, pirmiausia išmokstame vis labiau atpažinti Jo balsą. Panašiai kaip su draugu. Jei skambina žmogus, kurio jūs gerai nepažįstate, neatpažinsite jo balso. Dažnai būna, kad man paskambinę žmonės prisistato kitu vardu, aš paprasčiausiai jų neatpažįstu ir pradedu uždavinėti įvairius klausimus: “Kaip sekasi?”, “Kuo užsiimate?” Kadangi neatpažįstu to žmogaus balso, Klausinėju visokių abstrakčių dalykų tol, kol suprantu, su kuo kalbuosi. Vienas mano geras draugas tik paskambinęs sako: “Nikolas!”- ir aš iš karto suprantu, kas jis. Vos tik išgirdęs pirmą balsę, atpažįstu jo balsą.
Kuo labiau pažįsti Jėzų, tuo lengviau atpažįsti Jo balsą.

Dievas dažnai kalba mums per maldą. Malda nėra monologas. Yra žmonių, kurie galvoja, kad malda – tai kalbėjimas Dievui, tačiau malda yra žymiai daugiau, tai yra santykis. Tai nėra vien tik visų savo problemų bei klausimų išsakymas Dievui. Melsdamiesi mes taip pat klausomės, ką Dievas trokšta mums pasakyti. Priešingu atveju tai būtų tarsi apsilankymas pas gydytoją:
“ Labą dieną, gydytojau, labai negaluoju: ant kojos išaugo baisus gumbas, atrodo, turiu lūžį, ištino ranka, nematau kaire akimi, jaučiu, kad ryškėja gripo simptomai”- ir taip toliau. Paskui sakote: “Ačiū jums labai, gydytojau. Viso gero.”
Ar nemanote, kad gydytojas sakytų: “Nepagalvojai, kad galbūt aš turiu tau ką pasiūlyti, ką patarti?”
Manau, dažnai taip būna ir mūsų santykyje su Dievu. Mes jam išsakome savo problemas, bet neklausome, ką Jis nori mums pasakyti. Viena iš priežasčių, dėl kurios aš vedu savo maldos dienoraštį yra ta, kad dažniausiai, nors ne visada, man kyla gerų minčių būtent maldos metu.
Kartais Dievas prabyla į mus suteikdamas stiprų troškimą padaryti vieną ar kitą dalyką. Viena iš daugelio žmonių baimių, (bent jau viena iš buvusių didelių mano baimių) yra mintis, kad jei tapsi krikščioniu, Dievas pareikalaus padaryti tai, ko tu labiausiai bijai, – pavyzdžiui, tapti misionieriumi. Nežinau, kokios yra jūsų didžiausios baimės. Mano didžiausia baimė buvo tapti anglikonų bažnyčios dvasininku. Man tai buvo pats siaubingiausias darbas, kokį tik galima įsivaizduoti. Kokia nuobodybė!

Nuostabiausia yra tai, kad Dievas veikia mumyse. Kaip sako Paulius Fil2,13: “ Dievas iš savo palankumo skatina mus ir trokšti, ir veikti” . Dievas tiesiog perkeičia mūsų troškimus. Kai aš tam pasiryžau, tai buvo tai, ką aš labiau už viską troškau daryti, nes Dievas perkeitė mano nusiteikimą.
Aš skaičiau gydytojo Brento, kuris vizitavo raupsuotųjų sanatorinę kliniką netoli Madraso, pasakojimą. Jį lydėjo gydytojas Kokrounas.
“Mums vaikštant po ligoninę pacientai tupinėjo pažeme, šlubčiojo aptvarstytomis kojomis, sekdami mus aklais ligos sudarkytais veidais, mosikuodami prieš mane pasisveikinimui ištiestomis rankomis, o tiksliau ligos nuėstomis, bepirštėmis galūnėmis. Kai kurių rankos buvo kietos kaip metalinės žnyplės, kitos be pirštų, kai kurių visai nebuvo. Galiausiai aš jau nebegalėjau tverti:
- Kaip jie taip gali gyventi? Ką dėl jų darai?
Anas atsakė, kad nežinąs, ką daryti, nes jis gydo raupsus tik kaip odos ligų specialistas. Jis kreipėsi į mane:
- Tai tu - ortopedijos chirurgas.
Ir pridūrė, kad dar nė vienas ortopedijos chirurgas nėra apsiėmęs tyrinėti raupsų sukeltų deformacijų, ligos, kurios aukų pasaulyje yra 15 milijonų. Priėjęs prie jauno raupsuotojo, jis įdėjo mano plaštaką į jo ir paprašė raupsuotojo:
- Suspausk iš visų jėgų.”
Gydytojas Brentas toliau pasakoja:
“Mano nuostabai, vietoje menko spustelėjimo, kurio tikėjausi, mano delną pervėrė aštrus skausmas. Jis mane suspaudė tarytum replėmis, o jo pirštai smigo man į kūną lyg būtų variniai. Jo rankos toli gražu nebuvo bejėgės. Aš sušukau, kad mane paleistų, ir mečiau į jį piktą žvilgsnį, kuris kaip mat išblėso, sutikęs švelnią šypseną jo veide. Jis net nepagalvojo, kad man gali skaudėti. Tik pamanykit! Šioje žiauriai deformuotoje rankoje slypėjo nepaprastai galingi raumenys. Staiga mane užplūdo jausmas tarsi visas pasaulis suktųsi aplink mane. Suvokiau, kad radau savo vietą. Šis vienintelis nutikimas 1947m. pakeitė mano gyvenimą. Išaušo mano diena, ir aš jaučiau Dievo Dvasios kvietimą. Aš buvau sukurtas šiai vienintelei akimirkai ir žinojau, kad turėsiu pakreipti savo gyvenimą nauja kryptimi. Iki šiol aš niekada tuo nesuabejojau.”
Gydytojas Brentas kaip niekas anksčiau nuosekliai ištyrė raupsų ligą, tapo pasaulinio garso raupsų chirurgu ir buvo apdovanotas prestižinėmis premijomis. Dievas jam įkvėpė begalinį troškimą ką nors nuveikti dėl to, ką jis buvo išvydęs.

Kartais Dievas veikia ne įprastais būdais, o per pranašystes, vizijas, vaizdinius, angelus, pasigirstančius balsus ar net per sapnus. Žinoma, kad galime suklysti. Man ne kartą yra tekę suklysti: maniau, kad tai buvo Dievo kalbėjimas, bet vėliau pamačiau, kad ne, kad suklydau. Kaip mums žinoti, kad tai Dievo balsas? Biblijoje randame įvairiausius ištyrimo būdus. Pats pirmiausias ištyrimas yra pati Biblija. Ar tai atitinka, kas joje parašyta? Kitas ištyrimo būdas – žiūrėti, ar tai remiasi meile. Dievas yra Meilė. Jei mes galvojame apie kažką, kame nėra meilės, tai tos mintys ne iš Dievo. Kitas būdas, kurį pateikia Paulius, tai žiūrėti ar tai stiprina, drąsina, guodžia? Anot Pauliaus svarbu, ar tas sprendimas atneša mums ramybę. Jis sako: “Teviešpatauja jūsų širdyse Kristaus ramybė.” Jei priėmę sprendimą jaučiamės neramūs, tai galbūt tas sprendimas yra neteisingas, o jei jaučiamės visiškai ramūs, tai reiškia, kad mumyse viešpatauja Kristaus ramybė.

Taigi tai buvo antras dalykas – šv. Dvasios vedimas. Dievo Dvasios, kuri apsigyvena mumyse ir mus veda.

III. Vadovavimasis sveiku protu.

Tapus krikščionimi nereikia pamiršti sveiko proto. 2Tim 2, 7 Paulius sako: “Suprask, suprask..., ką sakau.” Iš tiesų jis rašo Timotiejui: kad jam mąstant apie tai, naudojant savo protą, Dievas duos supratimą. Dievas kalbės tuomet, kai mąstysi, jis veiks per tavo protą, mintis. Dievo vedimas yra ne tam, kad apsaugotų mus nuo galvojimo. Džonas Veslis rašė, kad jį Dievas dažniausiai vedė pateikdamas jo protui logiškus argumentus. Sakyčiau, kad taip yra su 95 % visų mūsų kasdienių sprendimų. Mums mąstant Dievas pateikia konkrečius argumentus, kodėl daryti taip, o ne kitaip. Ne tik kasdieniuose, bet ir lemiamuose gyvenimo sprendimuose svarbu vadovautis sveiku protu.
Kaip anksčiau esu minėjęs, iš Biblijos mes sužinome, kad vedybos yra norma, tačiau šioje knygoje nerasime atsakymo į klausimą, ką pasirinkti vyru: “Viešpatie, už ko man tekėti, Zakarijo? Ne Ezekielio!”
Vienas koknis iš rytinio Londono į bažnyčią labai dažnai nevaikščiojo, tačiau jam teko spręsti sunkų galvosūkį: jis buvo įsimylėjęs dvi labai gražias moteris, labai gražią blondinę Šaron ir labai gražią brunetę Mariją. Niekaip negalėjo apsispręsti, kurią iš jų vesti. Kartais jam atrodė, kad Šaron, kartais - Mariją, - jis niekaip negalėjo apsispręsti. Nors tai jam buvo neįprasta, jis nuėjo į savo parapijos bažnyčią ir meldėsi: “Viešpatie, kurią man vesti?!” Pakėlęs akis į vitražą, pamatė auksinėmis raidėmis užrašyta Sveika …Marija
Matyt, tai nėra geriausias būdas išsirinkti sau sutuoktinį. Žymiai labiau apsimokėtų pasinaudoti sveiku protu, kuris mums padiktuotų porą klausimų, pirma: ar mes atitinkame vienas kitą dvasine prasme? Šv. Paulius sako: “Nevilkite to paties jungo su netikinčiuoju.” Jei dvasine prasme einama į visiškai skirtingas puses, santuokoje bus įtampą. Turime visapusiškai gerbti savo sutuoktinį, gerbti jo dvasinį gyvenimą. Antra: ar dera mūsų charakteriai? ar esame geri draugai? Trečia: kūniškas atitikimas. Neturiu omeny biologinio atitikimo. Patikrinti žmonių viens kito atitikimą seksualiniu būdu pavyksta taip retai, kad į tai galima visai neatsižvelgti. Kalbu apie fizinį potraukį. Dievas neprašys mūsų susituokti su tuo, kuriam nejaučiame potraukio. Kai kam galbūt palengvėjo
Tai paprasčiausias sveikas protas, kuriuo vadovaujamės, spręsdami klausimus, susijusius su darbu, karjera. Pasitaiko žmonių, kurie klausia: “Tai gal man išeiti iš darbo?” Atsakymas: ne. Šv. Paulius sako: “Kiekvienas iš jūsų, broliai, koksai buvo pašauktas, toks ir tepasilieka prieš Dievą.” Bendra taisyklė: pasilikite ten, kur esate, nebent Dievas pakviestų kažkur kitur. Jis kviečia ne vien palikti, bet ir pradėti. Veikla, į kurią Dievas kviečia turi atitikti jūsų temperamentą, asmeninius sugebėjimus, išsilavinimą, įgūdžius. Taigi, klausimas, kurį turime sau užduoti: “Ką aš mėgstu daryti?”, “Kas man sekasi?”, “Kokie yra mano gabumai?” Dievas mums nedavė sugebėjimų tam, kad jie būtų nukišti į kampą, bet J. Stoko žodžiais, “kad jie būtų atrandami, tobulinami ir naudojami.” Vietoje įtampos turėtume jausti pasitenkinimą.

IV. Šventųjų patarimas

Šventaisiais Naujajame Testamente vadinami visi krikščionys. Atsiverskime Pat12,15: “Kvailo žmogaus kelias jam pačiam atrodo teisingas, o išmintingas žmogus klauso patarimo.” Patarlių knygoje dažnai apie tai rašoma, Pat15, 22: “Be pasitarimo niekais nueina užmojai, o pasitarus su daugeliu, jie būna sėkmingi,” – arba: “Kurdami planus ieškokite patarimo.” Mus tai trikdo, galvojame, ar prašyti patarimo nėra silpnumo ženklas? Visiškai ne. Tai vienas nuostabiausių palaiminimų, suteiktų krikščionių bendruomenei. Mes nesame vieni šiame pasaulyje, esame susiję ne tik su Dievu, bet ir su savo broliais bei seserimis, ir galime vieni kitiems padėti. Tai jokiu būdu nereiškia, kad kam nors galime numesti atsakomybę. Mes atsakome už savo sprendimą, bet kodėl nepaklausus savo krikščionių draugų, galbūt vadovų, tėvų, ką jie apie tai galvoja.
Tai – šventųjų patarimas.

V. Susiklosčiusios aplinkybės

Dievas yra Aukščiausiasis ir jam nesunku mus vesti per įvykius. Vėl Patarlių knygoje randame žodžius: “Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo Viešpats.” Psalmėse yra nuostabi eilutė, kuri mums gali daug padėti, Ps37,5: “ Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk juo, ir jis tau padės.” Taigi, jei mūsų laukia lemiamas apsisprendimas dėl santykių, karjeros, darbo, ar kitų dalykų, dėl kurių nežinote kaip pasielgti - “Pavesk Viešpačiui savo kelią.” Patikėkite Jam tai, pasitikėkite Juo, ir Jis ims veikti. Kartais Jis gali užtverti kelią, ką nors užbaigti, ar padaryti taip, kad nebegalėtume eiti ta kryptimi. Praeitą savaitę pasakojau jums, kaip Viešpats tai padarė mano gyvenime, nežiūrint to, kad man atrodė, jog reikia eiti ta linkme - Jis užtvėrė kelią. Tačiau kartais Jis atveria kelius. Man Jis atvėrė kelius prasmingai veiklai.
Skaičiau istoriją apie tai, kas nutiko M. Boderui, kai jis Oksforde studijavo rusų kalbą. Jo rusų kalbos mokytojas buvo doc. Zernovas. Doc. Zervovas gavo laišką ir persiuntė Boderui manydamas, kad tai jį sudomins, nes jam rūpėjo ši sritis. Tai buvo krikščionių persekiojimo Rusijoje metas. Laiške buvo smulkiau aprašyta kaip vienuolius persekiojo KGB ir atlikinėjo su jais nežmoniškus medicinos tyrimus, kaip juos suvarydavo į sunkvežimius ir išvesdavo už poros šimtų mylių. Laiškas buvo parašytas labai paprastai, be jokių pagražinimų. Kai M. Boderas perskaitė šį laišką, jam atrodė, kad girdi persekiojamos Rusijos bažnyčios šauksmą. Laiškas buvo pasirašytas Varavos ir Proninos. 1964m. balandį jis su grupe pažįstamų mokytojų atvyko į Rusiją. Pirmą vakarą susitiko su senais draugais ir aptarė tai, kas ten dėjosi. Jis sužinojo, kad šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia buvo nugriauta, ir jie pasiūlė Boderui pačiam nuvažiuoti pasižiūrėti. Jis pasisamdė taksi, atvyko jau prietemoje; priėjo aikštę, kurioje jis anksčiau stovėjo bažnyčia, ir pamatė, kad iš jos likusi tik krūva skaldos. Kitoje pusėje už tvoros buvo kelios moterys, jos bandė ją perlipti. Apėjęs sieną, pamėgino jas užkalbinti, bet anos puolė bėgti. Boderas ėmė bėgti paskui ir jas pasivijo.
Moterys paklausė:
- Kas tu?
Jis atsakė:
- Aš atvykau iš Anglijos pažiūrėti, kas čia dedasi.
Jos nusivedė jį pas save. Ten buvo dar viena moteris, kuri paklausė, ko jis čia atvykęs. Jis atsakė:
- Man į rankas pateko laiškas iš Ukrainos, per Paryžių. Gavau jį iš doc. Zernovo.
Ji paklausė:
- Nuo ko jis buvo?
- Nuo Varavos ir Praninos,- atsakė jis.
Po šitų žodžių sekė ilga tyla. Jis pagalvojo, kad kažką ne taip pasakė. Pasipylė gausios ašaros, tada moteris prabilo:
- Štai Varava, o štai Pranina.
Rusijoje yra virš 140tūkst. gyventojų. Ukraina, iš kurios laiškas buvo parašytas, yra 1,300 mylių nuo Maskvos, o Boderas atvyko iš Anglijos, ir jie nebūtų susitikę, jei jis būtų atvažiavęs prie nugriautos bažnyčios valandą anksčiau ar vėliau. Štai kaip M. Boderas pajuto Dievo kvietimą įkurti Kestono kolegiją, kurios tikslas padėti dabar jau buvusių komunistinių šalių tikintiesiems. Jo veikla ir tyrimai susilaukė pagarbos visame pasaulyje.

Kalbėjome apie susiklosčiusias aplinkybes. Nenorėčiau per daug jų sureikšminti, nes kartais Dievas gali mus vesti tam tikra linkme nepaisant nepalankių aplinkybių. Reikia žiūrėti į visus penkis Dievo vedimo būdus kartu. Juos visus bažnyčia pripažįsta, kaip Dievo vedimą: pirma – Biblija, antra – šv. Dvasia, trečias būdas – mūsų protas, ketvirtas – tai pati bažnyčia, šventųjų patarimas; penktas – Dieviška apvaizda, Jo galia pakreipti įvykius reikiama linkme.
Esminis dalykas, klausantis Dievo valios, yra neskubėti. Laiške žydams randame žodžius: “Abraomas, kantriai laukdamas gavo, kas buvo pažadėta.” Negauname visko iš karto ir ne visada yra lengva. Ir Jėzui ne visada buvo lengva. Mes visi klystame, bet nuostabiausia tai, kad Dievas atleidžia. Jis gali pasinaudoti mūsų klaidomis. Kartais girdžiu žmones skundžiantis: “Aš taip viską sujaukiau savo gyvenime.”
Vienas vyras man sakė: “Kaip norėčiau, kad būčiau padaręs tai anksčiau, nes jei būčiau tai padaręs prieš penketą metų, nebūčiau taip visko sujaukęs.” Senajame Testamente Dievas sako: “Atlyginsiu jums už tuos metus, kuriuos suėdė skėriai.” Dievas yra Aukščiausiasis, Jis viską valdo. Atsiverskime Rom 8,28, kur Paulius rašo: “Žinome, kad viskas,” – net mūsų daromos klaidos, - “viskas išeina į gerą mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.” Tai toks yra Dievo vedimas. Jis eina šalia mūsų, jei pakviečiame Jį dalyvauti savo gyvenime. Jis veikia kartu su mumis. Jis mūsų neužgožia, bet veikia šalia, kad viskas vyktų kuo geriau ir sklandžiau.
Girdėjau pasakojimą apie lordą Redstoką, kuris buvo apsistojęs viešbutyje, XIXa. Norvegijoje. Jis stovėjo prieškambaryje, kuomet jo ausis pasiekė siaubingas garsas. Jis pamatė vaiką sėdintį prie pianino ir keliantį nepakeliamą triukšmą savo: “Barkš, barkš, barkš..” Jis pagalvojo: “Koks siaubas!” Tada pamatė vyrą, kuris atėjo ir atsisėdo šalia tos mergaitės. Jis jos nesustabdė, bet ėmė groti kartu, užpildydamas jos daromas spragas. Jiems skambinant kartu, išėjo gražiausia muzika. Paskui lordas sužinojo, kad tas vyras buvo mergaitės tėvas, Aleksandras Borodinas, operos “Princas Igoris” kompozitorius. Štai jums iliustracija to, ką Dievas daro, jei Jo paprašome: “Nuo šiol veikime kartu.” Jis prieina prie mūsų ir tą “barkš, barkš, barkš..” paverčia kažkuo gražiu.

Melskimės:
“Tėve, mes dėkojame už tavo meilę mums, už tavo troškimą laiminti mus, kad pasirinktumėme tai, kas mums geriausia. Meldžiamės už visus čia esančius, kad kiekvienas patirtų tavo buvimą šalia ir žinotų, kad, kas benutiktų, Tu viską palenksi į gerą tiems, kurie Tave myli ir yra Tavo valia pašaukti per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.