8 MOKYMAS: Kas yra Šventoji Dvasia ?

Tema, kurią nagrinėsime, yra viena nuostabiausių ir įdomiausių.
Atsiverskime Jn 15, 26... Jėzus sako štai ką: “Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, jis toliau liudys apie mane.”
Įžangoje norėčiau pakalbėti apie šv. Dvasią trimis aspektais.
1. Kas Ji?
Jėzus sako: “Ji liudys apie mane.” Šv. Dvasia yra asmuo, o ne negyvas daiktas. Skaitydami apie šv. Dvasią, randame visus asmeniui būdingus bruožus. Ji mąsto, Ji veda žmones, Ji kalba, Ji gali būti nuliūdinta to, ką mes darome. Ji atsiųsta Jėzaus, – “kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo.” Taigi tame dalyvauja visa šv. Trejybė: Tėvas, Sūnus ir šv. Dvasia. Ji yra Jėzaus Dvasia - tarsi kita Jėzaus asmens pusė. Teologiniu požiūriu, Jėzus sėdi Tėvo dešinėje, bet šiandien jis yra čia....per savo Dvasią. Kaip toje ištraukoje, kur Jėzus stovi prie durų ir beldžia, ir, jei kas atidaro duris, Jis įeina per savo Dvasią. Ji yra asmuo, todėl šį savaitgalį ne tiek kalbėsime apie abstrakčius dalykus, kiek apie asmenį, ne tiek apie taisykles, kiek apie santykį su pačia nuostabiausia kada nors gyvenusia asmenybe.

Motina Teresė kartą pasakė, kad didžiausia pasaulio liga .... tai ne badavimas, bet vienatvė. Tai vienatvė, kurią žmonės patiria gyvendami Dievo sukurtame pasaulyje, bet neturėdami santykio su savo Kūrėju. Kartą įsitraukę į tą santykį, .... suvokiame, kad niekada nebebūsime vieniši..... Tai buvo pirmas klausimas. Kas Ji? Ji asmuo.

2. Kokia Ji?
Jėzus sako: “Tiesos Dvasia.” Pačią pirmą savaitę girdėjome Jėzų apie save sakant: “Aš esu Tiesa.” Šv. Dvasia yra Tiesos Dvasia. Ji taip pat įvardijama kaip patarėjas. Graikų kalbos žodis parakletos yra labai sunkiai išverčiamas. Kartais jis verčiamas kaip patarėjas, kartais kaip gynėjas, - kaip advokatas ginantis teisme, - kartais ramintojas, - senąja anglų kalbos prasme, tas, kuris suteikia stiprybės. Kartais verčiamas kaip padrąsintojas, kartais kaip padėjėjas. kaip ‘ tas, kuris stovi šalia.’ ‘tas, kuris tau yra draugas.’ Tiesioginis vertimas – ‘pašauktas būti šalia.’ Tai tarsi didelis laivas, atvykstantis į pagalbą mažam laiveliui, pasiklydusiam vandenyne, ir palydintis jį į saugų uostą. Šv. Dvasia yra ta, kuri atsiranda šalia mūsų, kad nuvestų mus į saugią vietą.

Štai kaip paprasta. Šv. Dvasia atsistoja šalia mūsų, kad mus vestų, kad būtų šalia, kad būtų mūsų draugė. Mano gyvenime buvo laikotarpis, kuomet turėjau labai daug sunkumų. Tuomet aš nuėjau patarimo pas išmintingą žmogų ir praleidau su juo pusvalandį. Atsimenu kaip jaučiausi išeidamas iš jo namų – tebeturėjau savo problemą, bet jaučiausi visiškai kitaip, nes buvau aplankęs tą, kuris galėjo man patarti ir mane nuraminti. Šv. Dvasia yra būtent ta, kuri yra šalia. Štai kokia ji.

3. Kaip Ji veikia?
Jėzus sako: “Ji liudys apie mane”. Jn 16,14 sakoma: “Ji pašlovins mane”. Tiesos Dvasia rodo į tą, kuris yra Tiesa – Jėzų Kristų.
Šis savaitgalis yra apie šv. Dvasią, bet iš tiesų, jis yra apie Jėzų, nes šv. Dvasia rodo į Jėzų. Savaitgalis taip pat yra apie Tėvą, nes šv. Dvasia yra Tėvo atsiųsta. Čia įtraukta visa Trejybė.
Taigi, tikiuosi, kad puikiai praleisite savaitgalį, kad džiaugsitės saule, eisite pasivaikščioti, kad bus smagu kartu valgyti, kalbėtis, užmegzti naujas pažintis su žmonėmis, su kuriais dar nebendravote. Tai visuomet būna nepaprasta. Bet už viską labiausia tikiuosi, kad labiau atrasite Jėzaus Kristaus asmenį, nes šv. Dvasia kreips mūsų žvilgsnius į jį. Ir tikiuosi, kad šv. Dvasia prieis ir bus šalia jūsų ir palydės jus žingsniu arčiau prie Jėzaus. Jėzus sako apie šv. Dvasią: “ kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, jis toliau liudys apie mane.”

Melskimės:
Tėve dėkojame Tau už šv. Dvasią, kurią Tu atsiuntei, kad liudytų apie Jėzų. Meldžiame, kad šio savaitgalio metu šv. Dvasia būtų šalia kiekvieno iš mūsų ir vis labiau mums atskleistų Jėzaus asmenį, per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.


Ilgą laiką bažnyčioje niekas nekalbėjo apie šv. Dvasios asmenį. Buvo daug daugiau kalbama apie Tėvą ir Sūnų.
Vienas tikybos mokytojas norėjo išsiaiškinti, ką jo mokiniai žino. Jis paklausė: “ Kiek iš jūsų tiki į Dievą Tėvą.” Pakilo marios rankų. “Kiek iš jūsų tiki į Jėzų, Sūnų?” Ir vėl pakilo daugybė rankų. Tada jis paklausė: “ O kiek iš jūsų tiki į šv. Dvasią?” Nepakilo nė viena. Tada vienas berniukas pakėlė ranką ir tarė: “Mokytojau, to, kuris tiki į šv. Dvasią šiandien čia nėra.” ….. Apie Ją nebuvo kalbama. Ji buvo neteisingai suprantama.
Paskui atėjo charizmatinis atnaujinimas Bažnyčioje (Gyvieji Akmenys.. bet ir naujos bendruomenės kaip Tikėjimo Žodis ir tt.) ir kai kuriems žmonėms viskas atrodė labai keistas, tiesiog nepriimtina. Egzaltuoti... daro stebuklus ir tt.
Žmonės siedavo visa tai su antgamtiškumu, su kažkuo pavojinga. Bet juk pati krikščionybė yra antgamtiška, Dievas yra antgamtiškas, Jėzus yra antgamtiškas, šv. Dvasia yra antgamtiška. Žmonės vis tiek galvoja: “antgamtiška – tai bloga, mes norime to išvengti”. Viena moteris tarė klebonui: “Klebone, mes nenorim, kad mūsų bažnyčioje dėtųsi antgamtiniai dalykai.” Pagalvokit, argi tai nėra neįtikėtinas prašymas.

Taigi apie Ją buvo nekalbama.
Nors XXa. su sėkmininkų bažnyčiom bei katalikų charizmatiniu atnaujinimu daug kalbėta apie Šv. Dv. ji nėra XXa. reiškinys. Jos apraiškos randamos visoje Bažnyčios istorijoje ir pačioje Biblijos pradžioje. Štai kodėl norėčiau pradėti atsiversdamas Pr 1,1. Mes žiūrėsim, ką šv. Raštas kalba apie šv. Dvasią: nuo Pradžios knygos pirmųjų eilučių iki paskutinių Apreiškimo knygos eilučių. Žiūrėsim, ko Biblija mus moko apie šv. Dvasią.

I. Ji dalyvavo kūrime.
Pr 1,1-2: “Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų.” Ji yra kurianti Dvasia. “Žemė buvo padrika ir dyka,” – galbūt ir iš šiandien čia esančių kam nors norisi sakyti: “Mano gyvenimas yra padrikas ir dykas.” Šį savaitgalį šv. Dvasia dvelkia virš jūsų, trokšdama padaryti kažką naujo jūsų gyvenimuose. Kai Dvasia ateina ir apsigyvena moteryje ar vyre, įvyksta kažkas nauja. Ji suteikia mūsų gyvenimui naują tikslą, naują prasmę, naują požiūrį, naujus troškimus. Kai Ji ateina į bažnyčią, atneša į ją naujų dalykų: naujas giesmes, naują šlovinimą, naują meilę Jėzui Kristui. Dauguma mūsų bažnyčioje esame, švelniai tariant, konservatyvūs, mus labai jaudina įvairūs pasikeitimai.
Vienas žmogus išbuvo Anglikonų bažnyčios ūkvedžiu 46 metus. Žmonės jam sakė: “Per tuo 46 metus jūs turėjote būti matęs tiek pasikeitimų!” Jis atsakė: “Taip, mačiau, bet kiekvienam iš jų atsispyriau.”
Ji duoda žmonėms gyvybę. Atsiverskime Pr 2,7: “ tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.” Hebrajiškas žodis kvėpimui išreikšti yra tas pats kaip ir Pr 1 – ruach. Žodis ruach yra onomatopėjinės kilmės žodis, išreiškiantis kvėpimą, šv. Dvasios vėją. Jis vartojamas, kalbant apie šv. Dvasią, kaip dvasinis kvėpimas ir kaip kūniškas kvėpavimas. Taip kaip čia Dievo ruach atneša gyvybę fizine prasme, lygiai taip Dievo Dvasia atneša gyvybę dvasine prasme. Kai žmonės tai patiria, tai atsispindi jų veiduose. Pajutus šv. Dvasios prisilietimą, veidai atgyja. Taip pat ir į bažnyčias, kur viskas apdulkėję ir sausa, šv. Dvasia atneša naują gyvenimą.

II. Senąjame Testamente Ji nusileidžia ant konkrečių žmonių, konkrečiu metu, konkrečioms užduotims.
Tai ne tik malonus jausmas. Kažkas nutinka. Štai pavyzdžiai: atsiverskime Iš 31,3-5. skaitome apie Becalelį, ant kurio šv. Dvasia nusileidžia, kad įkvėptų meninį sugebėjimą.
“Viešpats kalbėjo Mozei: ‘ Štai vardu pašaukiau Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį iš Judo giminės, pripildžiau jį dieviškosios dvasios – išminties, proto pažinimo ir sugebėjimo gaminti dirbinus iš aukso, sidabro bei vario, gludinti ir vertinti brangakmenius, drožinėti iš medžio, išmanyti bet kokį amatą.”
Žinoma, yra įmanoma būti apdovanotu muzikantu, talentingu menininku nebūnant krikščionimi, bet kai Dievo Dvasia nusileidžia ant ko nors menininko darbui, tai tas darbas atneša vaisių, matomų dvasiniame lygmenyje. Pagalvokite apie Hendelio “Mesiją” įkvėptą Dievo Dvasios. Kas mane domina Becalelio atveju yra tai, kad jis nebuvo pašauktas, pavadinkime tai, krikščioniškam darbui pilnu etatu, jis paprasčiausiai užsiėmė savo amatu, o šv. Dvasia jam davė įkvėpimą. Šv. Dvasia gali jus pripildyti ir duoti tai, ko reikia bet kokiam jūsų daromam darbui.

Ji taip pat nusileido ant Gideono vadovavimui. Atsiverskime Ts 6,14,15.
“VIEŠPATS atsigręžė į jį ir tarė: ‘Eik su savo jėga išgelbėk Izraelį iš Midjano rankos! Žinok, aš tave siunčiu!” Gideonas atsakė: ‘Prašau man atleisti Viešpatie, bet kaip aš galiu išgelbėti Izraelį?’,” – 34 eilutėje skaitome, kas nutiko, - “VIEŠPATIES dvasia apėmė Gideoną.”
Jis išsirinko nebūtinai iš prigimties apdovanotą žmogų, ir jį panaudojo. Šaliai to žūtbūt reikėjo, ir Dievas atsiuntė Gideoną, kad ją išgelbėtų. Teisėjų knygoje yra gausu tokių pavyzdžių, pavyzdžiui Debora, kuri buvo pripildyta Dievo Dvasia ir tapo tautos vade.
Dievas dažnai pasinaudoja žmonėmis, kurie jaučiasi esą silpni, niekam tikę, neiškalbingi.

Samsonui Ji įkvėpė galią. Atsiverskime Ts 15,14: “Jam,” – tai yra Samsonui, - “pasiekus Lehį ir šūkaujantiems filistinams atskubant jo pasitikti, jį apėmė VIEŠPATIES dvasia, virvės ant rankų tapo lyg sudegusios linų sruogos, ir raščiai nutirpo.” Dažnai tai, kas Senąjame Testamente nutinka fizine prasme, Naujajame Testamente nutinka dvasine prasme. Štai pavyzdys: Viešpaties dvasia nusileido ant Samsono ir suteikė jam fizinės jėgos išsilaisvinti iš jį pančiojančių raiščių. Šiandien daugelis žmonių yra supančioti ne fizine prasme, bet tokių dalykų kaip baimės, įpročių, priklausomybės..nuo narkotikų ar alkoholio, blogos nuotaikos, minčių, pavydo, pykčio, nepadorumo ar kitų dalykų. Kai šv. Dvasia nusileidžia ant vyro ar moters Ji suteikia jėgų išsilaisvinti.
Izaijui Ji įkvėpė pranašystę. Iz 61,1-3:
“Viešpaties DIEVO dvasia su manimi, nes VIEŠPATS patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Jis pasiuntė mane guosti prislėgtųjų, skelbti belaisviams laisvę ir atidaryti kalėjimo duris kaliniams, skelbti VIEŠPATIES malonės metų, mūsų Dievo atpildo dienos, guosti visų liūdinčiųjų ir suteikti liūdintiems Sione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoj bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais – daigynu, VIEŠPATIES sodintu, idant apreikštų jo šlovę.”

Kartais jaučiamės bejėgiai, kuomet į mus žmogus kreipiasi pagalbos, jaučiame, kad nieko negalime padaryti. Galime išklausyti, ir tai žinoma svarbu, bet negalime niekuo jiems padėti. Ir su Šv.Dv. gal neturime ką pasiūlyti ir neturime burtininko lazdelės, bet kai Viešpaties Dvasia nusileidžia ant vyro ar moters, dėl Jos buvimo jau yra įmanoma kažką padaryti. Įmanoma padaryti kaip šis pranašas, kuris pranašavo ne ateitį, bet Dievo Žodį. Kaip nuostabu: galime nešti Gerąją naujieną vargdieniams, galime guosti prislėgtuosius, išlaisvinti belaisvius, įkalintus savo pačių daromose blogybėse, galime guosti šv. Dvasios paguoda liūdinčius ir gedinčius.
Šv. Dvasios patirtis nėra mūsų asmeniniam patogumui, bet tam, kad galėtume eiti ir keisti savo aplinkinę visuomenę. Kiekvieną kartą, kai Biblijoje skaitome kaip šv. Dvasia nusileidžia ant konkrečių žmonių, konkrečiu laiku ir konkrečioms užduotims, pasidaro aišku, kad tai nėra vien malonus jausmas, bet kad kažkas vyksta. Bet tai, kas vyksta, skirta tik konkretiems žmonėms, konkrečiu laiku, konkrečioms užduotims. Skaitydami Senąjį Testamentą, jaučiame, kaip vis labiau auga viltis, kad turi įvykti kažkas naujo. Tai įvardijama kaip:

III. Tėvo pažadas.
Su juo susiję trys gyvybiškai svarbūs klausimai: ‘kas įvyks?’ Atsiverskime Jer 31,33: “Štai kokią Sandorą sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, - tai VIEŠPATIES žodis. – Įdiegsiu jiem savo įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.” Senojoje Sandoroje Dievas sako: ‘Aš jūsų Dievas, jūs mano tauta, ir štai kokių įsakymų turite laikytis.’ Atsitiko taip, kad žmonės paprasčiausiai neįstengė tų įsakymų laikytis. Jie juos nuolat laužė. Įstatymas jiems tapo nepakeliama našta, slegianti jų pečius.. Dievas sako: ‘Aš padarysiu naują dalyką – aš įdėsiu įstatymą į jūsų širdis.’
Įsivaizduokite, kad nusprendėte pasivaikščiodamas nueiti apie 30 km atstumą ir pasiėmėte kuprinę, kur susidėjote visas maisto atsargas. Kelyje tos maisto atsargos ima slėgti, ir jei jūs tokie kaip aš, tai sustoję už šimto metrų pradėsite valgyti savo maisto atsargas. Jums pradėjus valgyti maisto atsargas atsitinka du dalykai: 1. palengvėja našta ir 2. bent jau teoriškai, ji virsta vidine energija, padedančia jums eiti. Dievas sako: ‘Mano įstatymas bus toks – vietoje to, kad būtų jus slegianti našta, jis taps jūsų vidine stiprybe.’ Kaip tai įvyks? Kaip išsipildys Tėvo pažadas? Atsiverskime Ez 36,26,27: “Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmens širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte.”
Kai šv. Dvasia apsigyvena mumyse, Ji išima kietumą iš mūsų širdžių ir duoda mums jautrią širdį. Viena moteris, Džeki Pulindžer, praleidusi 33metus Hong Konge dirbdama su narkomanais, kokaino vartotojais, gaujų vadais ir prostitutėmis. Būdama 21metų ji ėmė vaikščioti tenykštėmis gatvėmis ir rūpintis žmonėmis...gulinčiais baisiuose šiukšlynuose... Ji mums sakė viena: “Dievas nori, kad turėtume jautrias širdis, bet kietas kojas.” Ji sakė: “Bėda ta, kad daugelis turime kietas širdis, bet jautrias kojas.” Ji turi kietas kojas, ji gali bet kur eiti. Ji eina į pavojingiausias situacijas. Apie ją kalbėdami žmonės sako, kad Džeki Pulindžer yra labai tvirta moteris, ir tai tiesa. Bet ji padeda tiems, kurie kapstosi iš heroino pinklių, su tokiu gailestingumu ir meile. Jautrumas yra jos širdyje, ne kojose. Taip ir šv. Dvasia apsigyvendama mumyse duoda mums jautrias širdis, bet tvirtas kojas.
Kam tie žodžiai skirti? ... Kam skirtas Tėvo pažadas? Joelis duoda mums atsakymą. Dievas štai ką sako:
“Paskui išliesiu savo Dvasią ant visos žmonijos; jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, jūsų seneliai sapnuos sapnus, o jūsų jaunuoliai turės regėjimų. Net ant vergų – vyrų ir moterų – tomis dienomis išliesiu savo Dvasią.”
Tai bus duota nepaisant lyties, amžiaus, socialinės padėties, rasės, odos spalvos ar pareigybių. Koks dosnumas! Kaip žavu matyti šv. Dvasią išsiliejančią ant žmonių nepaisant jų socialinės padėties, lyties, amžiaus. Ir jie keičiasi! Nesvarbu, ar jiems 10m. ar 50m. ar 90m....
Šv. Dvasia išliejama ant visų žmonių – tai buvo išpranašauta, žmonės to laukė, vis laukė ir laukė Tėvo pažado. Jie laukė tris šimtus metų, ir niekas nevyko.
Gimus Jėzui tarsi pasigirsta trimitų garsai ir visi, susiję su Jėzaus gimimu pripildomi šv. Dvasia.... Lk 1,15 – Jonas Krikštytojas, kuris skelbė Jo gimimą – “...iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios. 15 eilutė – Marija, Jėzaus motina. Angelas sako: “ Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.” Elžbieta, kuri susitinka su Jėzumi, esančiu dar motinos įsčiose: “Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios.” Net Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas, 67 eilutė: “Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti.” Kiekvienu atveju kažkas įvyksta, bet ir vėl tai skirta konkretiems žmonėms, konkrečiu laiku, konkrečioms užduotims.

IV. Jonas Krikštytojas buvo pirmasis susiejęs Dvasią su Jėzumi.
Lk 3,16: “Jonas visiems kalbėjo: ‘Aš, tiesa, krikštiju vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti apavo dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.’” Krikštas vandeniu labai svarbus, bet jo negana. Mums taip pat reikia būti pakrikštytiems šv. Dvasia. ‘Krikštyti’ reiškia panerti, apsemti, išmirkti...
Manau, kartais esame kaip kempinė, žinote kaip būna, jeigu išgręži kempinę ir dar ji sausa, jos paviršius sukietėja, ir net jei įdedate į vandenį, ji ne iš karto prisipildo vandens, nes paviršiuje yra susidariusi tarsi plėvelė. Jeigu paliekate ją vandenyje pakankamai ilgai, kol ji suminkštėja, ji ima tiesiog gerti tą vandenį ir prisipildo juo. Manau, taip atsitinka; kai praleidę tam tikrą laiką Dievo Dvasios artumoje ja prisipildome. Kai išimate kempinę iš vandens, vanduo iš jos liejasi. Štai kaip turėtų būti.
Pats Jėzus buvo pripildytas šv. Dvasia. Ji nusileido ant Jo kūnišku pavidalu krikšto metu. Lk 3,22: “...ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis.” Lk 4,1 matome, kad Jėzus yra ‘Kupinas Šventosios Dvasios.’ Lk 4,14: “Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją..” Jis skaito ištrauką iš Lk 4,18: “Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane..”

V. Jėzus taip pat pranašavo Jos atėjimą.
Jn 7,37,38. Man ši ištrauka yra nuostabi. Jėzus nuėjo į žydų šventę, vadinamą Palapinių švente. Tai didelė žydų šventė, susirinkdavo tūkstančiai žmonių. Šios šventės proga jie tikėjosi, kad ištrykš Dievo upė, kaip buvo pranašauta Ez 47, kad iš šventyklos pradės tekėti upė ir, kad kur ji tekės, ten neš gyvybę. Jie tikėjosi, kad tai įvyks Jeruzalės šventykloje, kuri jiems buvo pasaulio centras – pasaulio šerdis koilias graikiškai. Tokia simbolinė apeiga: Aukštieji kunigai nusileisdavo, pasisemdavo vandens į ąsotėlį ir per piltuvėlį pildavo vakarinėje altoriaus pusėje kaip ženklą, kad čia ištrykš didžiulė upė.
“Paskutinę šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė: “Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės.’” Tiesiogine prasme iš jų koilias, iš pačios esybės gelmės trykš gyvojo vandens srovės. Jėzus norėjo pasakyti: “Jūs galvojote, kad Ezekielio pranašystė išsipildys konkrečioje vietoje, Jeruzalės šventykloje, o iš tiesų tai išsipildys asmenyje,” - Jėzaus Kristaus asmenyje. Tuo pačiu būdu tai įvyks kiekviename žmoguje, kuris tiki Jėzų Kristų, iš jo esybės gelmės trykš gyvojo vandens šaltiniai. Toliau Jonas pasakoja: “Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.”
Pačioje Luko Evangelijos pabaigoje Jėzus sako: “Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių.” Atsiverskime Apd 1,4-5. Yra nuolat augantis laukimo jausmas, tarsi paimtume šampano butelį ir jį pakratytume... “Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, ‘apie kurį, - tarė jis, - esate girdėję iš manęs; mat Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.” 8 eilutė: “Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės.” Ir štai ši 150 žmonių grupė ima melstis: “Viešpatie, atsiųsk mums Tėvo pažadą.” Jie meldėsi, meldėsi, meldėsi... Tada Apd 2, šampano kamštis iššauna:
“Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.”
Tai sukėlė įvairias reakcijas. 7 eilutėje matome kai kurie žmonės buvo tiesiog nustėrę, sakė: “Tai neįtikėtina!” Kiti buvo nustebę ir sumišę: “Kas gi čia dedasi?” Dar kiti šaipėsi, 13 eilutė: “Jie prisigėrę jauno vyno.” Petras atsistoja ir paaiškina: “Tai, ką čia matote yra biblijinis reiškinys.” 16 eilutė: “..išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai: paskutinėmis dienomis, - sako Dievas, - aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios.” “Tai – Jėzus,” – sako Petras. 22 eilutė: “Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu apie Jėzų Nazarietį”, - ir jis papasakoja apie Jo gyvenimą, veiklą, mirtį, prisikėlimą, žengimą į Dangų. 33 eilutė: “Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite.” Jis dar sako: “Tai skirta jums.” 37 eilutė:
“Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą ir kitus apaštalus: ‘Ką mums daryti, Broliai?’ Petras jiems atsakė: ‘Atsiverskite, ir kiekvienas tepriima krikštą vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pašauks Viešpats mūsų Dievas.”
Pažadas nebėra skirtas tik konkretiems žmonėms, konkrečiu laiku, konkrečioms užduotims. Tai nebėra skirta vien apaštalams, ne vien šimtui dvidešimčiai, kurie buvo susirinkę Sekminių dieną, ne vien trims tūkstančiams, kurie atsivertė Sekminių dieną, ne vien trims tūkstančiams ir jų vaikams – “visiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats mūsų Dievas”. Visiems krikščionims istorijos eigoje. Tėvo pažadas išsipildė. Mes gyvename Dvasios amžiuje, o Šv. Dvasios pažadas yra skirtas kiekvienam krikščioniui. Kitais žodžiais tariant, pažadas yra skirtas tau ir tau, ir tau, ir tau...

Melskimės:
Tėve, dėkojame, kad gyvename Dvasios amžiuje, kada jau yra išsipildęs Tėvo pažadas ... ir šv. Dvasia buvo išlieta ant visų žmonių. Meldžiamės, kad per šį savaitgalį kiekvienas iš mūsų patirtų, ką tai reiškia šiandien mums, per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.