9 MOKYMAS: Ką veikia Šventoji Dvasia ?

Jn 3, 3-8: “Jėzus tarė:
‘Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės. Nikodemas paklausė: ‘Bet kaip gali gimti žmogus būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?’
Jėzus atsakė:
‘Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios.’”
Taip, kaip susijungus vyrui ir moteriai gimsta nauja būtybė, taip ir šv. Dvasiai įžengus į vyrą ar į moterį, gimsta nauja dvasinė būtybė – žmogus gimsta iš naujo, atgimsta iš aukštybės.
Tikybos mokytoja papasakojo, kas buvo įvykę per pamoką, kai ji su vaikais skaitė šią ištrauką ir bandė jiems paaiškinti, kuo skiriasi gimti kūniškai ir gimti dvasiškai. Kad parodytų tą skirtumą, ji paklausė vaikų: “Ar jūs gimėte krikščionimis?” Viena mergytė atsakė: “Ne, mokytoja, mes gimėme normalūs.” ...

Jėzus sako, kad nepakanka gimti kūniškai - mums reikia atgimti iš aukštybės. Kiekviename krikščionyje gyvena šv. Dvasia. Iki atsivertimo šv. Dvasia veikia mūsų gyvenime, kad įtikintų mus, jog esame nusidėjėliai ir, kad mums reikia Jėzaus. Kai atsiverčiame, Ji mumyse apsigyvena. Taigi tapimas krikščionimi yra ne pabaiga, o pradžia. Kaip kūdikio gimimas – jo gyvenimas tik prasideda. Prieš jį dar visas gyvenimas.
Kai gimstame, pradedame įžengiame į šeimą. Kai atgimstame dvasiškai, gauname šeimą – Bažnyčią, ir joje Šv.Dvasia, veikia panašiu būdu kaip tai, kas vyksta vaike. Ji suteikia suvokimą, kad turime tėvą. Jis moko mus bendrauti su Tėvu ir gilinti santykį su Juo. Ji daro, kad supanašėjame su Tėvu. Ji mums duoda brolius ir seseris.

Pirmas dalykas:


1. Šv. Dvasia padaro mus Dievo sūnumis ir dukterimis.
Atsiverskime Rom 8,1. Kai įtikime Kristų, gauname visišką atleidimą. Paulius rašo: “Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.” Tą pačią akimirką kai įtikite Kristų visos jūsų nuodėmės atleidžiamos. Viskas, absoliučiai viskas, atleidžiama … Ant kryžiaus Jėzus prisiėmė visas mūsų nuodėmes. Ant kryžiaus nebėra pasmerkimo. Visos mūsų nuodėmės buvo paimtos ir, anot pranašo Michėjo, Dievas jas nugramzdino į jūros gelmes, kad niekas jų nepasiektų. Corrie Ten Boom, krikščionė iš Olandijos, dar priduria: “Ir Dievas pakabino prie jūros lentelę “ŽVEJOTI DRAUDŽIAMA”. …
Jos dingo, nebėra pasmerkimo. Viena vertus, mūsų sąžinė yra nuskaistinama, kita vertus – mes tampame Dievo vaikais. Mus visus Dievas sukūrė … bet ne visi turi tokį santykį su Dievu. Tiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais. Ne kūniškas gimimas padaro mus Dievo vaikais, bet dvasinis – gimimas iš Dvasios.
Paskaitykime dar keletą eilučių: Rom 8, 14-17.
Laiškas Romiečiams dažnai apibūdinamas kaip Naujojo Testamento Himalajai, laiško Romiečiams 8 skyrius – kaip Everestas, o šitos eilutės – kaip pati Everesto viršukalnė.
“Visi, vedami Dievo Dvasios yra Dievo vaikai. Jūs esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve!’ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.”
Būti Dievo vaiku yra pati didžiausia privilegija. Tiek daug žmonių siekia aukštos pozicijos, .. teikiančios privilegijų. Bet tai yra pati aukščiausia pozicija, kokią tik galime pasiekti – būti Dievo sūnumi ar dukra.
Iš vieno vaiko tyčiojosi, kad jis įsūnytas, tačiau jis atrėžė: “Jūs į savo tėvus įlindote - o mano tėvai mane patys pasirinko.” Štai ką reiškia būti Dievo vaiku – būti Jo pasirinktu.

Buvo toks žmogus vardu Billy Bray, gimęs 1794m. Tai buvo nepaprasta asmenybė. Prieš tapdamas krikščionimi jis buvo girtuoklis, gyveno palaidą gyvenimą, nuolat įsiveldavo į peštynes, buvo labai piktas namuose, nuolat keldavo barnius. Būdamas dvidešimt devynerių jis įtikėjo ir pasakė savo žmonai: “Tu niekada daugiau nepamatysi manęs išgėrusio … Viešpačiui padedant.” Ir niekada daugiau negėrė. Jis tapo kerinčia asmenybe, tūkstančiai rinkdavosi jo pasiklausyti. Vakarais jis pamokslaudavo žmonėms anglies kasyklose. Žmonės sakydavo, kad jis yra ‘pakrautas dieviška energija’. Jis nuolat šlovino Dievą. Jis sakydavo: “Turiu tiek priežasčių džiaugtis, nes juk aš esu princas. Esu Dievo įsūnis, Karaliaus sūnus.” Tai buvo jo mėgstamiausia frazė – “Aš esu Karaliaus sūnus.”
Nėra padėties aukštesnės už šią. Tai ir yra būti Dievo vaiku – būti Karaliaus sūnumi ar dukra. Tai didžiausia privilegija, artimiausi santykiai.
Tiek žmonių ieško artimų santykių. Nėra didesnio artumo nei šis. 14, 15 eilutėse sakoma: “..esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės dvasią, kurioje šaukiame: “Abba, Tėve!”
Tai ypač būdinga Jėzui.... Jėzus turėjo labai artimą santykį su Tėvu. Niekur Senajame Testamente Dievas nevadinamas Tėvu, bet Jėzus vadina Dievą Tėvu ir padarė taip, kad ir mes galėtume Jį vadinti ‘Abba’.
Domėjausi, kokie titulai priskiriami princui Čarlzui.
Princas Čarlzas yra:
Tiesioginis sosto įpėdinis
Jo karališkoji didenybė
Velso princas
Kornvalio kunigaikštis
Garbės ordino riteris
Velso karališkojo pulko vyriausiasis vadas
Rotersėjaus kunigaikštis
Škotijos herbo riteris
Karališkojo laivyno admirolas
Bato miesto ordino magistras
Česterio grafas
Keriko grafas
Renfrių baronas
Škotijos salų lordas
Didysis Škotijos iškilmių garbės svečias

Ir jei reikėtų pasirašyti po jam skirtu laišku, turėčiau rašyti:
‘Jūsų karališkos didenybės nuolankus ir paklusnus tarnas’. Tačiau, Princo Čarlzo sūnums, Viljamui ir Hariui, jis yra paprasčiausiai tėvelis.
Artimas tėvo ir vaiko ryšys.

Daugybė mūsų galėtų pasakyti, jog vienu metu mūsų tarno tikėjimas tampa vaiko tikėjimu...
Tai yra giliausia patirtis. 16 eilutė: “Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.” Taip pat šiandien yra daugybė žmonių, trokštančių išbandyti ir patirti kuo daugiau naujų dalykų, bet nėra gilesnės patirties, kaip jausti Dievo Dvasią liudijančią mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.

Tai gali atsitikti net vyskupams! Vienas anglikonų vyskupas iš Pietų Afrikos, Bilis Barnetas kalbėjo apie savo asmeninę šv. Dvasios patirtį. Jis pasakojo: “Kai tapau vyskupu, tikėjau teologija - tiesa apie Dievą - bet ne Dievu.... realiai buvau ateistas. Būti teisiu man reiškė daryti gera.” Kartą, išbuvęs vyskupu 15 metų, jis nuėjo kalbėti sutvirtinimo sakramentui ruošiamiems moksleiviams. Jis rėmėsi Rom 5,5: “Dievo meilė,” – tai Dievo meilė mums, - “išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.” Jis pasakė apie tai pamokslą, grįžo namo, atsivertė sekmadienio laikraščius, įsipylė džintoniko ir sėdėjo sau ramiai, skaitė, ilsėjosi. Staiga pajuto, kad Dievas jį kviečia melstis. Nuėjo į savo koplyčią, pradėjo melstis ir išgirdo širdyje Dievo balsą sakantį: “Aš noriu tavo kūno.” Bilas Barnetas buvo labai aukštas ir liesas. Jis tarė Viešpačiui: “Aš nesu misteris pasaulio gražuolis. Kam tau prireikė mano kūno? .. Aš tik kaulų maišas!” Bet jis viską atidavė Viešpačiui: “Imk viską.” Jis toliau pasakojo: “Tai, apie ką kalbėjau ryte nutiko man pačiam. Patyriau tarsi mane nukrėstų meilės įelektrinta srovė. Pasijutau gulįs ant žemės ir išgirdau Viešpatį sakant: “Tu – mano sūnus....” Pagalvojau: “Kokia šventvagystė! Juk vienintelis sūnus – Jėzus!” Tada jis pajuto, kad Viešpats jam sako: “Tu esi Dievo įsūnis.” Kai jis atsikėlė nuo žemės suprato, kad įvyko kažkas labai svarbaus: ankščiau jis buvo pilnas pasipriešinimo ir pykčio, dabar juto savyje tarsi vandens šaltinį, trykštantį į amžinąjį gyvenimą.
Jo tarnystė buvo visiškai perkeista. Žmonės rinkosi iš viso pasaulio jo pasiklausyti ir, kad jis už juos pasimelstų. Dvasia paliudijo jo dvasiai, kad jis yra Dievo vaikas.

Būti Dievo vaiku, tai - saugumas.
Žmonės taip dažnai ieško saugumo gyvenime: materialiuose dalykuose, piniguose. Bet tai – pats didžiausias saugumas. Rom 8,17 eilutė: “Jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.” Pagal romiečių teisę, įsūnytas sūnus perima tėvo vardą ir jam mirus turi paveldėjimo teisę. Čia, kaip Paulius sako, mes tampame paveldėtojais ne po tėvo mirties, bet po savo pačių mirties. Mes paveldėsime viską, ką paveldėjo Kristus – visus dangiškuosius turtus. Mūsų ateitis yra visiškai garantuota. Jeigu... Jis nesako, kad tai yra taisyklė, bet tai, kas įvyksta, jei priimame Kristų į savo gyvenimą, kas gali reikšti ir būti atstumtiems, susilaukti pasipriešinimo, bet tai vieni niekai palyginus su tuo, ką mes paveldėsime Kristuje kaip Dievo vaikai. Taigi, pirmas dalykas: šv. Dvasia – mus padaro Dievo vaikais.

2. Ji tikisi, kad mes auginsime tuos santykius.
Dvasia padeda mums melstis. Jau šio kurso metu skaitėme Ef 2, 18: “...per jį galime prieiti,” – vienas nuostabiausių žodžių visame Naujajame Testamente, - “prie Tėvo vienoje Dvasioje.” Mes galime prieiti prie Dievo per Jėzų Šventojoje Dvasioje. Galime ateiti į Dievo artumą. Nėra, kas mus nuo Jo skirtų. ...
26 eilutėje Paulius rašo: “Pati Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti.”
Ji padeda mums suprasti Dievo Žodį. Paulius Ef 1,17 rašo: “...idant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią, ir jūs galėtumėte Jį pažinti, idant apšviestų jūsų širdies akis,” - tam, kad suprastume Dievo Žodį.
Tėvas Ranieras Kantalamesa, popiežiaus pamokslininkas sako, kad, kai jis patyrė šv. Dvasios pilnatvę ir Dievo Dvasia jį pripildė, jis negalėjo patikėti, kad jį apėmė tokia meilė Biblijai. Šv. Raštas jam tiesiog pasidarė gyvas... Ir tapo nuostabiu pamokslininku.

Kartais žmonės sako:... nežinau ar galiu tapti krikščionimi, nes nesuprantu, ... nesu pakankamai įsitikinęs, kad žengčiau šį tikėjimo žingsnį. Tik tuomet kai šv. Dvasia ateina ir apsigyvena mumyse, mes galime pilnai ar daugiau suprasti.
Vienas garsus teologas ir filosofas Šv.Anzelmas Kenterberietis .. gyvenęs 1033 – 1109m. sakė: ‘credo ut inteligam’ – tikiu, kad suprasčiau. “Aš nesakau suprantu, kad tikėčiau, bet tikiu, kad suprasčiau.” Kol neturime mumyse gyvenančios Dievo Dvasios, kuri padaro Bibliją gyvą, mes ir nesuprasime. Kai Dvasia ateina ir apsigyvena mumyse, Ji mums padeda palaikyti ryšį su Dievu. Kartais žmonės skundžiasi: “Negalėčiau tapti krikščionimi, nes ilgai neištverčiau.” Ir tai tiesa, mes niekada neištvertume, bet Dvasia kuri ateina ir apsigyvena mumyse mus įgalina išsilaikyti. Ji pati mus išlaiko.

3. Trečias dalykas, kurį atneša šv. Dvasia – šeimyninis panašumas

Gimstame šeimai - tampame Dievo sūnumis ir dukromis. Ji padeda palaikyti santykį su Tėvu. Ji taip pat padeda mumyse atsiskleisti šeimyniniam panašumui.
Man be galo patinka stebėti tėvus kartu su vaikais ir matyti, kokie jie yra panašūs – tas stebuklingas vaikų panašumas į abu tėvus, nors tėvai yra visiškai skirtingi. Matosi šeimyninis panašumas. Kartais būna, kad kuo ilgiau vyras ir žmona gyvena kartu, tuo labiau jie supanašėja. Bent jau tai tikrai pasitvirtina, žiūrint į šunis ir jų savininkus . Kartais net sunku atskirti, kur vienas, kur kitas .
Paulius sako 2Kor 3,18: “Mes visi atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir ... vis didėja mūsų garbingumas.”
Kas įvyks, jei mumyse atsiras tas šeimyninis panašumas. Atsiverskime Gal 5,22.23. Paulius šiose eilutėse nusako, kas atsitiks, ką daro Dvasia, kokie yra Jos vaisiai: “Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.”
Krikščioniškame tikėjime svarbiausia – meilė, Dievo meilė mums. Visą krikščionišką tikėjimą galima būtų apibendrinti trimis frazėmis:
1. – Dievas tave myli.
Štai kodėl šiame kurse taip daug kalbama apie kryžių, nes ten labiausiai išryškėja Dievo meilė mums. Dvasia tą meilę padaro gyvą – todėl tiek daug kalbama apie Dvasią. Dievas jus myli.
2. Antra frazė – esame pašaukti mylėti Dievą.
Jėzus sako: “Pirmas įstatymas yra šis: ‘Mylėk Dievą visa širdimi, siela, protu ir visomis jėgomis.’”
3. Mylėk kitus.
Jėzus sakė: “Antras įstatymas yra šis: ‘mylėk savo artimą kaip save patį’.” Svarbiausia - meilė. Tai – krikščioniško tikėjimo šerdis. Kai ateina Dvasia, Ji mums duoda daugiau meilės, vis labiau mus pripildo meile, ... džiaugsmu.

Atsivertimui būdingas pakylėto džiaugsmo protrūkis – neišsakomo džiaugsmo, sujudinančio visą mūsų esybę, ištirpdančio mūsų baimes, o mūsų lūkesčius pakeliančio į dangų. Džiaugsmas labai skiriasi nuo laimės, nes laimė priklauso nuo to, kas mums atsitinka. Džiaugsmas nepriklauso nuo esamų aplinkybių.
Yra toks nuostabus žmogus, Ričardas Vumbrantas, kuris praleido daug metų įkalintas komunistinio režimo kalėjime Rumunijoje, jis buvo dažnai kankinamas ... vien dėl savo tikėjimo. Jis rašė: “Sėdėdamas vienas kalėjimo vienutėje sušalęs, alkanas ir apiplyšęs aš kiekvieną vakarą šokdavau iš džiaugsmo ... Kartais būdavau taip stipriai pripildytas džiaugsmu, kad atrodė – sprogsiu, jei jo neišreikšiu.”
Tai šv. Dvasios džiaugsmas.
Ramybė... Ramybė kai aplink nerimas ir sumaištis. Ramybė pranokstanti visokią išmintį, - nereiškia, kad viskas yra ramu mūsų gyvenime, - ji kyla iš Dvasios. Prisimindamas visas šias asmenybes galvoju: “Norėčiau toks būti” – būti kantrus, malonus, geras, ištikimas, švelnus, romus, susivaldantis, ramus, džiaugsmingas, mylintis. Tai mums suteikia Dvasia. ... Šeimyninis panašumas reiškia tapti tokiu kaip Kristus. Visos tos savybės yra Kristaus savybės.

4. Šv. Dvasia atneša šeimai vienybę.
Visi tėvai ilgisi šeimos vienybės. Toks pat yra ir Dievo troškimas – Jis trokšta vienybės šeimoje. Jėzus meldėsi už vienybę bažnyčioje. Laiške Efeziečiams Paulius sako: “ ...uoliai sergėkite dvasios vienybę taikos ryšiu. Vienas kūnas ir viena dvasia, kaip esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose.” Ta pati Dvasia, Kristaus Dvasia, yra kiekviename krikščionyje, nepaisant jo socialinės padėties, odos spalvos, rasės. Štai dėl ko bažnyčios skilimas yra didžiulis nesusipratimas, kaip ir tarpusavio ginčai ar denominaciniai ginčai. Mes visi ilgimės vienybės bažnyčioje. Galiausiai ilgėsimės regimos bažnyčios vienybės, bet iki kol tai įvyks esame dėkingi, kad Viešpats žemina denominacijas skiriančias sienas ir, kad žmonės pradeda susitaikyti su mintimi, kad krikščionių yra ir kitose denominacijose.
Denominacijų klausimas galų gale yra antraeilės reikšmės dalykas, galbūt labai svarbus, bet antraeilis dalykas – svarbiausia, kad mumyse tarptų Kristaus Dvasia.
Teko girdėti apie vieną baptistų pastorių, taip jau atsitiko, kad tai buvo būtent baptistų pastorius. Aš, kaip jums žinoma, nieko neturiu prieš baptistus, ir manau, kad dauguma baptistų yra žymiai atviresni nei šis, tai pilnai galėjo būti anglikonas, bet šiuo atveju, tai baptistas. Jis buvo įsitikinęs, kad nėra kitų krikščionių ir buvo visiškai nurašęs visas kitas denominacijas – kitose denominacijose krikščionių nėra. Jei nori būti krikščionimi, tapk baptistu. Jis buvo labai arogantiškas žmogus. Kartą jis turėjo pamokslauti bažnyčioje per maldos už krikščionių vienybę savaitę. ... Kadangi žmonės žinojo, kad jis pamokslaus, tai daugelis kitų denominacijų krikščionių laikėsi atokiai nuo tos bažnyčios. Pamaldų pradžioje jis paklausė: “Kiek iš čia susirinkusių yra baptistai?” Beveik visi pakėlė rankas. Jis paklausė: “O ar yra nors vienas ne baptistas?” Viena pagyvenusi moterėlė sėdinti priekyje drąsiai iškėlė ranką. Jis paklausė:
- Jūs! O kas gi jūs?
Ji atsakė:
- Aš metodistė.
- Metodistė! Kodėl jūs metodistė?
- Mano tėvas metodistas ir mano senelis buvo metodistas.
- Rimtai skamba. O jei jūsų tėvas būtų kvailys ir jūsų senelis būtų buvęs kvailys, kas jūs būtumėte?
Ji pagalvojo ir pasakė:
- Manau būčiau baptistė.

Dvasia mus vienija. Galbūt tai jau patyrėte mažoje Alfa grupelėje, gal pagalvojote: “Čia yra neįtikėtinai geri santykiai”. Tai ne vien todėl, kad mes kartu jau šešias savaites, bet todėl, kad mus sieja gili draugystė, kurią suteikia Dvasia.
Visame pasaulyje bažnyčioje galite sutikti krikščionių, kurie yra jūsų broliai ir seserys Kristuje ir jus jungia Dvasios įkvėpta vienybė. Paulius sako: “uoliai sergėkite tą vienybę”.

5. Dovanos visiems vaikams
Nors tai vieninga ...bet labai įvairi šeima. Užtenka vien apsidairyti šiame kambaryje – esate labai skirtingi: skirtingos kultūros, amžius, socialinė padėtis. Taip pat esame labai skirtingi todėl, kad turime skirtingas dovanas. Dievo Dvasia teikia dovanas visiems vaikams ir labai skirtingas. Atsiverskime 1Kor12, 7-11. (Kiek vėliau dar skaitysime šią ištrauką mažose grupelėse.) Paulius rašo:
Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – išgydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą. Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka.
Kitose Naujojo Testamento vietose kalbama apie kitas dovanas, tokias kaip patarnavimas, pamokymas, padrąsinimas, pagalbos teikimas, vadovavimas, gailestingumas, apaštalavimas, pastoracija, vaišingumas ir kitos dovanos, kurios neišsemia nesuskaičiuojamos dovanų, kurias Dievas teikia savo žmonėms, įvairovės. Visos jos - iš Dievo. Naudojant graikišką žodį, čia kalbama apie charizmas.
Kai kuriose iš jų Dievo darbai pasireiškia gana neįprastu būdu, pavyzdžiui: kalbėjimas kalbomis, stebuklų darymas.
Į tai taip pat įeina ir įgimtos dovanos, kurias šv. Dvasia gali perkeisti. Vokiečių teologas, Jurgenas Moltmanas, rašė:
“Bendrai kalbant, visi žmogaus gabumai ir talentai gali tapti charizminiai t.y. šv. Dvasios dovana, ir išsiskleisti asmeniniame pašaukime, jei tik jie yra naudojami Kristuje.”
Šioje ištraukoje nuolatos kartojama, kad be išimties kiekvienam žmogui suteikiama dovana. Nėra pirmos ar antros klasės krikščionių. Visiems mums yra duotos dovanos ir bažnyčioje kyla neatidėliotinas poreikis, kad jos būtų naudojamos. Bažnyčia nėra skirta vieno žmogaus pasirodymui, bažnyčios atsakingajam, kuris atlieka visą darbą. Iš kiekvieno laukiama, kad jis naudotų savo dovaną. Visi turėtų dalyvauti. Viena iš bėdų bažnyčioje yra bedarbystė. Tik nedidelė dalis dovanų yra išnaudojama, o visas darbas užgula mažos žmonių grupelės pečius.
Kažkas palygino bažnyčios gyvenimą su futbolo varžybomis, kurių metu 22.000 žmonių, kuriems beviltiškai trūksta sporto, stebi 22 žmones, kuriems beviltiškai reikia nuo jo atsikvėpti. Dažnai taip atsitinka ir su bažnyčia.

Vienas žmogus taip rašė savo klebonui:
Brangus klebone,
Mūsų bažnyčioje yra 566 žmonės. Iš jų 100 yra silpnos sveikatos ar pagyvenę - visas darbas lieka 466, bet iš jų 80 yra moksleivių. Visas darbas lieka 386, bet iš jų 150 yra išsisėmę veiklos žmonės. Lieka 236 atlikti visam darbui. 150 iš jų turi daug rūpesčių su vaikais. Lieka 86 atlikti visam darbui. Tačiau 15 gyvena per toli, kad galėtų nuolatos čia važinėti. Lieka 71 atlikti visam darbui. 69 mano, kad bažnyčioje jau pasidarbavo. Lieku aš ir jūs. Aš esu pervargęs.
Taigi linkiu sėkmės.

Bažnyčia turėtų būti vieta, kur kiekvieno dovanos yra išnaudojamos, nes Dievas visiems savo vaikams davė dovanų.

6. Šv. Dvasia augina šeimą
Šeimai yra būdinga augti. Bažnyčia nuolatos augo, nes, kaip anksčiau girdėjome, Jėzus sakė: “Kai šv. Dvasia nusileis ant jūsų, jūs gausite galią tapti mano liudytojais”. Ji duoda mums galią ir sugebėjimą pasakyti kitiems. Žinau, kad ši mintis šiurpina kai kuriuos žmones – tai, kad jie turės pasakyti, jog yra krikščionys, ir dar blogiau, papasakoti kam nors apie Jėzų.
Teko girdėti pasakojimą apie žmogų, kuriam tai buvo priežastis, dėl kurios jis negalėjo tapti krikščionimi. Jį tiesiog suparalyžiuodavo iš baimės pagalvojus, kad reikės atsistoti ir pasakyti “Esu krikščionis”, ar dar blogiau -papasakoti kam nors apie Jėzų. Ilgą laiką tai jį stabdė, kol jis nenuėjo pas vieną išmintingą žmogų ir nepapasakojo jam apie savo problemą. Tas žmogus tarė:
- Tai skirta tik tau. Tu neprivalai niekam to sakyti. Tebūna tai paslaptis tarp tavęs ir Dievo.
- Jūs tuo tikras?
- Taip, tebūna tai tik tau – paslaptis tarp tavęs ir Dievo.
Jis atsipūtė. Koks palengvėjimas! Grįžo namo, nuėjo į miegamąjį, atsiklaupė ir maldoje atidavė savo gyvenimą Kristui. Dievo Dvasia atėjo ir jį pripildė. Nulipo žemyn, atėjo į virtuvę, kur buvo jo žmona, tėvas ir trys jo draugai. Gaudydamas kvapą iš susijaudinimo jis sušuko: “Ar įsivaizduojate!! Galima būti krikščionimi niekam apie tai nesakant!!!”
Kai Dievo Dvasia ateina ir apsigyvena jumyse, jums neatrodo, kad turite pasakyti žmonėms – tai yra tai, ką jūs norite daryti labiau už viską. Taip bažnyčia ima plėstis.
Šį rytą pradėjome Pr 1,1 – pirma Biblijos eilute, noriu baigti šį rytą pačia paskutine Biblijos eilute. Atsiverskime patį paskutinį puslapį Apr 22,17. Tai yra Jėzaus ir Dvasios kvietimas pasauliui: “Ir Dvasia ir sužadėtinė kviečia: ‘Ateik!’ Ir kas girdi teatsiliepia: ‘Ateik!’ Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori tesisemia dovanai gyvybės vandens.” Tai – pasiūlymas: ‘Ateik ir gauk’, ‘Ateik ir būk pripildytas’, ‘ Ateik ir semkis dovanai gyvybės vandens’.
Galbūt kai kas iš čia esančių galvojate: “Tai skirta man. Aš trokštu. Aš tiesiog ilgiuosi.” Jūs galite ateiti ir gauti. Galbūt kai kam atrodo: “Tai dar ne man, nejaučiu to troškulio.” Dievas priima mus būtent tokius, kokie esame. Turime būti su Dievu atviri. Jeigu jūsų tokia situacija, aš drąsinčiau pasakyti Viešpačiui: “Viešpatie, aš nejaučiu to troškulio, bet duok jį man.” Ir Dievas duos jums tą troškulį ir ateis jį patenkinti dovanai duodamas gyvybės vandens.

Melskimės:
Tėve, dėkojame už tuos nuostabius dalykus, kuriuos šv. Dvasia atneša į mūsų gyvenimą. Ir, Viešpatie, meldžiame, kad patenkintumei troškimą tų, kurie trokšta Tavo Šv. Dvasios. Galbūt kai kurie dar to poreikio nejaučia, bet meldžiame, kad visiems mums duotum troškimą, o tada ateitum ir numalšintum jį dovanai duodamu gyvybės vandeniu, per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.