10 MOKYMAS: Kaip galiu būti pripildytas Šventąja Dvasia?

Kalbėjome, kad kiekvienas krikščionis turi šv. Dvasią, bet ne kiekvienas krikščionis yra pripildytas Dvasios. Paulius rašo Efezo krikščionims: “Būkite pilni Dvasios. Tegu Ji jus vis iš naujo ir iš naujo pripildo.” Koks skirtumas tarp krikščionio, kuris nėra per daug pripildytas Dvasios ir krikščionio, kuris pripildytas Dvasios?
Namuose mes turime dujų katilą, kuriame yra liepsnelė– ji dega visą laiką. Tai tarsi krikščionio įvaizdis – kiekvienas krikščionis turi jame gyvenančią šv. Dvasią. Tačiau kada katilas užsidega pasigirsta galingas: BŽŽŽŽŽ! Užkaista visos turbinos – kalbant perkeltine prasme. Kai kurie krikščionys yra liepsnelės krikščionys, kiti – BŽŽŽŽŽ krikščionys. Paulius skatina mus būti BŽŽŽŽ krikščionimis.
Apaštalų darbų knygoje randame nemažai vietų, kur įvairios žmonių grupės, esant vienoms ar kitoms aplinkybėms, yra pripildomos Šv. Dvasios. Įvairių žmonių kategorijų grupės. Galbūt, kurioje nors iš jų atpažinsite ir save.
Pirma kategorija – tie, kurie troško būti pripildyti. Tai tie, apie kuriuos skaitėme šį rytą Apd 2,2-4: šimto dvidešimt žmonių grupelė, trokštančių gauti Tėvo pažadą. Jie meldėsi ir meldėsi.. Jei jūs priklausote šiai kategorijai gera žinia jums yra tai, kad Sekminių dieną jie visi buvo pripildyti šv. Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia juos įkvėpė. Tai pirma kategorija.

Antra kategorija – tai žmonės, kurie buvo atviri. Apd 8,14-17 kalbama apie grupelę samariečių:
Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė tenai Petrą ir Joną. Šie atvyko ir ėmė melstis už samariečius, kad jie gautų Šventąją Dvasią. Mat ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu. Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią. Pamatęs, kad apaštalų rankų uždėjimu teikiama Dvasia, Simonas pasiūlė pinigų ir prašė: “Duokite ir man tą galią, kad kam tik uždėsiu rankas, gautų Šventąją Dvasią.
Turėjo įvykti kažkas nepaprasta, kad Simonas kerėtojas sau galėjo pagalvoti: “Norėčiau ir aš taip mokėti. Tai bent!”
Buvo ir priešiškų žmonių: toks buvo Pauliaus atvejis. Paulius buvo galbūt labiausiai priešiškai nusiteikęs žmogus. Apd 8,3: “O Saulius stengėsi išnaikinti bažnyčią, naršydamas po namus, suiminėdamas vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą.”
Toks buvo Saulius, toks tuomet buvo jo vardas, – visiškai priešiškas Jėzui Kristui: naikino bažnyčią, suiminėjo krikščionis, dalyvavo Stepono nužudyme.
Tada, kaip žinote, kelyje į Damaską įvyko nepaprastas susitikimas. Toliau skaitome:
Taigi Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant Sauliaus rankas ir tarė: “Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios dvasios.” Bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito, ir jis atgavo regėjimą.
Ir šiandien yra nemažai krikščionybei priešiškų žmonių, tokių kaip Robertas Teileris, 41 metų vyras, kuris bažnyčioje buvo vos keturis kartus savo gyvenime: savo vestuvėse, savo brolio vestuvėse ir dvejose laidotuvėse. Štai toks jo vaikščiojimo į bažnyčią rekordas per 41 metus. Atsitiko taip, kad kažkas jį pakvietė į Alfos kursą. Jis buvo perspektyvus verslininkas. Šeimyninis gyvenimas jam nenusisekė - paliko žmoną su dviem vaikais; tačiau verslas sekėsi neblogai. Vienas verslo partneris kartą jam pasiūlė: “Kodėl tau nenuėjus į Alfos kursą?” Robertas atsakė: “Ką čia šneki? Aš ateistas. Nesąmonė! Gyvenime neičiau į bažnyčią.” Po trijų savaičių kitas verslo partneris vėl jam siūlo: “Tu niekada negalvojai nueiti į Alfos kursą šv. Trejybės Bromtono bažnyčioje?” Šis pagalvojo: “Keista. Lygiai taip sakė ir anas. Eisiu pasižiūrėti.”
Jis atėjo į kursą; jo tikslas buvo parodyti grupelei, kad tai nė iš tolo jo nedomina. Taigi pirmą vakarą jis pasakė: “Klausykit, aš vos nenumiriau nuo vėžio kai buvau trisdešimties. Man atrodo, kad gyvenimas ir taip yra pakankamai sunkus ir maža iš jo malonumo, todėl mažiausiai mane domina amžinasis gyvenimas. Tikrai nematau, ką krikščionybė man galėtų pasiūlyti.”
Tai “šiek tiek” papiktino grupelės narius. “Įdomus požiūris,” – tarė grupelės vadovas.
Jis dalyvavo savaitgalio išvykoje. Jos metu atidavė savo gyvenimą Kristui ir buvo pripildytas Šv. Dvasios. Jis buvo toks užkaitęs, kad net turėjo atsisėsti, žmonės sakė, kad jis buvo išsišiepęs kaip katinas iš “Alisa stebuklų šalyje.” Tai įvyko Vasario12d, 1994m. Po dviejų dienų jis nuvyko į savo buvusius namus ir papasakojo žmonai, kas jam nutiko. (Žmoną jis buvo palikęs ir gyveno bute Londone.) Ji sušuko: “O ne, Robertai, ir vėl prasideda. Buvai susižavėjęs golfu, nardymu, užsiiminėjai buriavimu o dabar štai ką sugalvojai! Greitai praeis.” Jis užsibrėžė jai parodyti, kad tai nebuvo dar viena trumpalaikė aistra, kad jis iš tiesų pasikeitė. Po kiek laiko ji pamatė, kad jis iš tiesų pasikeitė, o po dešimties dienų, tarė: “Na gerai. Grįžk gyventi kartu.” Jų vaikams, kaip išsireiškė vyresnysis sūnus Samuelis, tai buvo: “Fantastika!” Berniukas taip susijaudino, kad susirado Bibliją ir pradėjo ją skaityti. Jis sušuko: “Tėti, tai puiki knyga. Aš už! Visom keturiom!”
Vieną rytą Robertas atsikėlęs iš lovos pažiūrėjo pro langą ir pamatė savo berniukus žaidžiančius lauke. Jie buvo pasiėmę dvi lazdas ir dvi šokdynes, kurių pagalba jie padarė kryžių ir atrėmė į medį. Robertas nustebo: “Ir ką jie čia daro?” Jis išėjo į sodą ir paklausė: “Vaikai, ką čia darot?” Samuelis atsakė: “Mes dėkojame Jėzui už tai, kad tave sugrąžino namo.”
To žmogaus gyvenimas taip radikaliai pasikeitė, kad kito kurso metu aš jo paklausiau ar nenorėtų pats vesti grupelės. Jis atsakė: “Aš 41 metus buvau ateistas, ir tik pusantro mėnesio esu krikščionis. Kaip aš galiu vesti grupelę?” Pasakiau: “Mes labai norėtumėm, kad tu vestum grupelę.” Antros kurso savaitės metu aš užėjau į knygyną ir pamačiau ten Robertą su didžiule krūva knygų, - štai tokia (rodo), - ir paklausiau: “Ką veiksi su visom šiom knygom, Robertai?” jis atsakė: “Praeitą savaitę – visi žmonės pradėjo uždavinėti klausimus, o aš į nei vieną iš jų nežinojau atsakymo. Taigi atėjau į knygyną, nusipirkau visą krūvą knygų ir grįžęs namo nagrinėjau jas iki trijų nakties - ir taip kiekvieną naktį visą savaitę. Bėda ta, kad šią savaitę jie man uždavė jau visai kitus klausimus ... Dabar turiu pirkti dar šias knygas.”
Jis, buvęs toks priešiškas, ėmė visiems skelbti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats. Jis sutiko Kristų ir buvo pripildytas Dvasios.
Tai yra trečia kategorija – priešiškai nusiteikę žmonės.

Ketvirtai kategorijai priklauso žmonės, kurie nieko apie tai nežinojo.
Apd 19,1-6:
Apolui būnant Korinte, Paulius keliavo aukštumomis ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius ir paklausė: “Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią? Jie atsakė: “Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia.” Jis klausė toliau: “Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?” Jie atsakė : “Jono krikštą.” Tada Paulius paaiškino: “Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų.” Paskui Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia, jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti.

Ir šiandien yra žmonių, kurie nieko nežino apie tai, galbūt jie tikintys ir buvo pakrikštyti, galbūt retkarčiais ateina į bažnyčią, ar net nuolatos, bet jei pradedi kalbėti jiems apie Šv. Dvasią, jie sako: “Neatsimename, kad būtume ką nors girdėję apie Šv. Dvasią.” Taip ir su šitais žmonėmis: kai jie išgirdo apie tai ir už juos buvo meldžiamasi, Dievo Dvasia nužengė ant jų, ...ir jie kalbėjo kalbomis ir pranašavo.

Penktą kategoriją sutinkame atsivertę porą puslapių atgal Apd 10,44. Norėčiau ją smulkiau aptarti. Tai buvo tie, kurie troško, tačiau nieko apie tai nežinojo - šią grupę galima apibūdinti kaip tie, kurių atsivertimo niekas negalėjo tikėtis. Tai – pagonys. Iki šiol Dvasia buvo išlieta tik tiems, kurie buvo žydai. Čia aprašomas pirmas kartas, kuomet ir ne žydai buvo pripildyti Dvasios. Tai buvo grupelė, kurios atsivertimo niekas nesitikėjo, jie nepriklausė religingiesiems. Galbūt ir čia šį vakarą yra galvojančių: “Aš nesu iš religingųjų.”
Įvyko daugybė netikėčiausių įvykių, kurių paskatintas, Petras nuėjo į Kornelijaus namus, - jie abu buvo gavę viziją. Paulius atvyksta į tuos namus ir pradeda pasakoti apie Jėzų Kristų, apie Dvasią, ir įvyksta štai kas, 44eilutė:
Petrui tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio. Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana. Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir šlovinant Dievą.



Kas nutiko su šia grupe? Jie patyrė Šv. Dvasios jėgą.
Mes tai žinome, nes Petro pamokslas buvo pertrauktas. Pamokslininkui būti pertrauktam yra neeilinis įvykis. Reikia nemažai sugaišti, kad sustabdytum kalbantį pamokslininką. Įvyko kažkas neįtikėtino, kas nutraukė Petro pamokslą. Nežinome, kas tiksliai atsitiko, bet panašu, kad įvyko kažkas labai panašaus į Sekminių dienos įvykius. Sekminių dieną tarsi prapliupo smarkus tropikų lietus. Dvasios galia prasiveržė kaip stichija. Jiems atrodė tarsi pūstų stiprus vėjas. Tai nebuvo tikras vėjas, tai buvo Dievo kvėpavimas, Dievo ruach. Kartais kai Dvasia nužengia ant žmogaus matai jį drebantį tarsi epušės lapą, kartais giliai kvėpuojantį – tai Dievas kvėpia į jį. Kartais Dvasios galybė net pargriauna žmones.
Sekminių dieną jie matė tai, kas buvo panašu į ugnį, jautė fizinį karštį. Žmonės yra sakę, kad pasijuto įkaitę, dar kiti kalbėjo apie skysto karščio pojūtį, kitas žmogus apie degimą rankose, kai tuo tarpu jam visai nebuvo karšta. Ugnis simbolizuoja Dievo galią, Jo karštą meilę, Jo tyrumą. Tai nebūtinas reiškinys, tačiau gali būti ir nereikia nustebti, jei taip kartais atsitiktų, negalvokite, kas čia su manimi darosi?
Svarbu ne išorinis fizinis pojūtis, kurį galite išgyventi arba ne, bet vidinis Dvasios patyrimas. Leiskite man palyginti tai su įsimylėjimu. Tarkim, kad jūs įsimylėjote ir jaučiate, kad nugaroje pradeda lakstyti šiurpuliukai, ar širdis ima greičiau plakti. Juk būtų absurdiška ieškoti tų pojūčių – jūs pirmiausia ieškosite žmogaus, kurį esate įsimylėję. Nesivaikysite tų pojūčių. Jie yra kaip įsimylėjimo šalutinis poveikis.
Taip ir išorinės Dvasios apraiškos atsiranda dėl to, kad patiriame Dievą. Mes neturėtume ieškoti apraiškų, bet Dievo. Iš kitos pusės nėra nieko blogo su šiais fiziniais pojūčiais. Būtų absurdiška sakyti: “Tu neturi jausti nugaroje šiurpuliukų, kai esi įsimylėjęs. Tai labai negeras jausmas!” Tai visiškai normalu ir natūralu – kai kurie žmonės tai jaučia, kai kurie ne. Ne tai svarbu, ne to turime ieškoti. Turime ieškoti asmens. Ieškome Dievo, pajautimo, kad esame Jo vaikai.
Laikykite vieną pirštą uždėję ant Apd 10, 45 ir atsiverskite Ef 3, 14-17, kur Paulius meldžiasi už Efezo krikščionis, mano nuomone, verta įsigilinti į tai, ko jis meldžia. Paulius rašo:
Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse...
Kristus gyvena mūsų širdyse per savo Dvasią:
..ir jūs įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.
Atkreipkite dėmesį - jis meldžia, kad jie būtų pripildyti Dvasios, kad Kristus juose gyventų ir, kad jie patirtų Dievo pilnatvę. Patirti Dvasios pilnatvę – tai išgyventi Dievą kaip Trejybę. Paulius meldžia, kad jie suprastų, kokia meile Kristus juos myli, kad visų pirma pažintų jos plotį. Kristaus meilė yra tokia plati, kad siekia žemės pakraščius. Ji siekia Rusiją, Kiniją, Ameriką, Afriką, visą pasaulį. Į kokį pasaulio pakraštį benukeliautumėte, rastumėte krikščionių, patyrusių Kristaus meilę. Ji tokia plati.
Ji tokia ilga. Ji mus lydi visą mūsų gyvenimą: nuo tos akimirkos, kai priimame Jo meilę, iki mirties ir dar ilgiau – visą amžinybę.
Kokia ji gili! Ji gali pasiekti mus, net jei esame pačiame giliausiame užkaboryje.
Prieš pora savaičių man būnant bažnyčioje prie manęs priėjo vyras ir pasakė:
- Aš neseniai įtikėjau Alfos kurso dėka.
Aš paklausiau:
- Kur tai įvyko?
Jis atsakė:
- Dartmoro Kalėjime.
- O kada iš jo išėjai?
- Prieš dvi dienas
Jo veidas švytėjo Kristaus meile. Net ten Kristaus meilė jį pasiekė.

Kokia ji aukšta! Ji gali pakelti mus į pačią aukščiausią vietą .. į santykį su Dievu.
Kai svarstome apie visa tai kartu: kokia ji plati, ilga, aukšta ir gili, prieš akis iškyla kryžius. Kryžiuje aiškiausiai matome, kokia yra Jo meilė mums. Jėzus taip mus myli, kad numirė už mus. Jei kada suabejosite Jėzaus meile – pažvelkite į kryžių – ten matome Jo meilę. Dvasia nuolat kreipia mūsų žvilgsnius į kryžių. Paulius meldžia, kad jie tai suvoktų, bet toliau jis prašo dar ko kito: ir, kad jie pažintų meilę, kuri pranoksta pažinimą. Kitais žodžiais tariant, ši meilė nėra vien protu suvokiama, ją reikia išgyventi savo širdyje. Tai pralenkia žinojimą. Šv. Dvasia suteikia šią patirtį, kurios mums visiems labai reikia.
Teko girdėti pasakojimą apie vieną porą, kuri visą savo vedybinį gyvenimą ginčijosi. Ginčijosi dėl visko. Dėl nieko nesutarė - tik ginčijosi, ginčijosi ir ginčijosi… Visų nuostabai, jie vis dėl to sulaukė auksinio sutuoktuvių jubiliejaus. Jų vaikai suko galvą, ką gi būtų galima jiems padovanoti penkiasdešimtojo sutuoktuvių jubiliejaus proga. Pasitarę nusprendė, kad geriausia, ką jie galėtų padovanoti, tai – psichiatro konsultacija. Viską sutvarkė, sumokėjo ir padovanojo. Pora niekaip negalėjo susitarti priimti tokią dovaną, ar ne – jie susiginčijo. Ginčijosi dėl to, kada ir kaip ten važiuoti, ginčijosi kelyje. Atvykę į psichiatro konsultaciją ir eidami į kabinetą, vis dar ginčijosi. Psichiatras uždavė jiems klausimą - jie susiginčijo. Uždavė kitą klausimą, jie ir vėl susiginčijo. Galiausiai jis tarė: “Liaukitės. Padarysiu tai, ko niekada savo gyvenime nesu daręs.” Jis pakilo nuo savo darbo stalo, apėjo jį, apkabino moterėlę ir stipriai pabučiavo ją į lūpas. Tada jis kreipėsi į vyrą: “Štai ko šiai moteriai reikia tris kartus per savaitę.” Žmogelis pasikrapštė pakaušį ir tarė: “Gerai, gydytojau, jei taip sakote, atvešiu ją pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais.”

Šis psichiatras norėjo pasakyti, kad jai reikia patirti meilę. Mums visiems reikia patirti meilę. O giliausia meilės patirtis yra Dievo meilė, kurią išlieja mūsų širdyse Šv. Dvasia... kuri buvo mums duota.
Taigi pirma – jie patyrė šv. Dvasios jėgą.

Antra – jie gavo laisvę šlovinti
Grįžtame į Apd 10, 46: “Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir šlovinant Dievą.” Spontaniška malda išreiškiamas susižavėjimas ir nuostaba, kylanti iš santykio su Dievu. Tai viso asmens išraiška, įskaitant ir jo emocijas.
Mes turime tris paauglius vaikus. Maždaug prieš šešias, devynias savaites vienas iš jų ėjo iš mokyklos nešinas kuprine link gatvės, kur aš jo laukiau prie automobilio durelių. Jis pasisuko į mane ir tarė: “Aš myliu tave, tėti.” Aš gerai neišgirdau, ką jis sakė, taigi paklausiau: “Atsiprašau, ką sakei!?” Jis pakartojo: “Tėti, aš tave myliu.” Atsakiau: “Aš taip pat tave myliu.” Įsėdau į automobilį ir apsižliumbiau. Nežinau, kodėl tie jo žodžiai man tiek daug reiškė. Pagalvojau: “Kaži kaip Dievas jaučiasi, kai Jam sakome ‘Aš myliu Tave, tėti.’”
Toks yra šlovinimas. Paprasčiausiai Jam sakome: “Aš myliu tave.”
Kai kas sako: “Ar teisinga taip reikšti emocijas bažnyčioje? Ar nėra pavojaus pasinerti į emocionalumą?” Manau reikia pripažinti tai, kas mes esame. Esame Lietuviai, o Lietuviai yra santūrūs ir uždari. Gal būtų mums lengviau suprasti Jėzų, jei Jis būtų Lietuvis. Tačiau Jis nebuvo. Hebrajų kultūra, kurioje Jis užaugo buvo žymiai emocionalesnė nei mūsiškė.
Antras dalykas – visuose santykiuose dalyvauja emocijos. Kartais žmonės sako: “Mano tikėjimas yra grynai intelektualus, nemanyčiau, kad jame turėtų dalyvauti mano emocijos.” Pamąstykime apie tai kitų santykių kontekste... Tarkime, vyras sako savo žmonai: “Mano meilė tau yra grynai intelektuali.” Jis grįžta iš kelionės įžengia pro duris ir visas lietuviškai uždaras taria žmonai: “Sveika gyva, kaip malonu tave matyti,” – ir lenkiu jai galvą kaip daro bažnyčioje (arklio būdu). Dar priduria: “Noriu pasakyti, kad myliu tave iš visos savo galvos.” Nežinau, ką ji pasakytų. Galiu tik nuspėti.
Meilė apima visą mūsų asmenį. Taip - mūsų galvas, bet taip pat širdis ir jausmus... Kartais žmonės sako: “Na gerai, bet ne viešumoje. Bažnyčia yra vieša vieta. Ar teisinga viešai reikšti emocijas?” Manau reikia laikytis požiūrio, kad kai kurie žmonės yra iš prigimties uždari ir niekada viešai nereiškia savo emocijų.
Dienraštyje “Times” kažkas parašė kad kai kur pamaldų metu yra per daug emocijų. Vienas žmogus į tai atsakė:
Kodėl kino komedija, kuri kelia juoką, laikoma pavykusia, tragedija priverčianti verkti, apibūdinama kaip jaudinanti, apie futbolo varžybas, įaudrinančias žiūrovus, sakoma, kad buvo puikus žaidimas, bet, jei bažnyčioje susirinkę žmonės Dievo garbės sužavėti šlovina Dievą – tai laikoma emocionalizmu.

Tiesa, kad yra toks dalykas kaip emocionalizmas, kuomet emocijos visiškai užvaldo, viskas tampa nekontroliuojama, protas atsijungia, nebelieka tvarkos; klausimas, kurį turime sau užduoti: “Koks pavojus gresia mums?” Gal ne nesuvaldomas emocionalizmas, bet priešingai, širdžių šaltumas, kuomet meilė Dievui nėra išsakoma.”
Meilės Dievui išraiškoje dalyvauja visa mūsų esybė; Kartais bažnyčioje gali pamatyti žmones keliančius į Dievą rankas – štai taip. Išgirsti kitus sakant: “Ir kas čia dedasi? Kam tos iškeltos rankos?” Ankstyvoji šlovinimo išraiška, žydų malda, vyko iškeltomis rankomis. Mačiau IIa. akmeninį antkapį, kurio viršuje buvo skulptūra, vaizduojanti besimeldžiantį krikščionį iškeltomis rankomis. Naujajame Testamente kalbama apie į Dievą maldoje iškeltas šventas rankas. Tai yra tradicinė maldos forma.
Tačiau nereikia eiti į kraštutinumus. Netyčia užtikau originalią reklamą Amerikos religinėje spaudoje. Tai dezodoranto reklama. Dezodorantas vadinasi “Švytėjimas - šventasis dezodorantas”. Vienoje dezodoranto pusėje pavaizduotas vyras su barzda štai taip iškeltomis rankomis. Reklamoje skelbiama:
“Rodžeris Van Nortenas iš Kalvarijos koplyčios Kalifornijoje sako: “Aš vis nedrįsdavau iškelti bažnyčioje rankų, bijodamas, kad šalia stovintis žmogus nepatirs iš to tiek palaimos kiek aš. Jūs sakysite, kad mano dvasia buvo uoli, o kūnas, kaip čia pasakius, ‘kvepiantis’. Bet dabar, aš naudoju “Švytėjimą”, ir susirinkimas praeina puikiai. DĖMESIO GANYTOJAMS! Dvasininkai iš įvairių šalies kampelių patvirtino, kad bažnyčią lankančiųjų skaičius žymiai pagausėjo tada, kai jų kongregacijos nariai pradėjo naudoti “Švytėjimą – šventąjį dezodorantą.”
Teiraukitės mūsų specialaus dėkliuko, kurį galima prisitvirtinti po suolu, ir didmeninių užsakymų nuolaidos.
Apačioje dar prirašyta:
“SUPER DEZODORANTAS SUPER ŠLOVINTOJUI!”

Nereikėtų persistengti, bet turime laisvai šlovinti Dievą mums priimtinu būdu.
Trečia – jie gavo naują kalbą
Apd 10,46: “Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis.” Kartais, kaip matome Naujajame Testamente, pripildyti Šv. Dvasios žmonės gaudavo naują kalbą: pradėjo kalbėti kalbomis; ne visada, ne be išimčių, bet taip atsitikdavo dažnai. Kalbėti kalbomis neišmokstama. 1Kor 13 Paulius kalba apie žmonių ir angelų kalbas. Taigi kalbos gali būti egzistuojanti žmogiška kalba, ar neegzistuojanti – angeliška kalba. Kartais Alfos kurso metu atsitikdavo, kad žmonės prabildavo tikra žmonių kalba: ne ta kalba, kurią jie išmoko, bet kurią antgamtiniu būdu Dvasia jiems suteikė.
Jauna moteris, Peni Banet, meldėsi už moterį vardu Ana vieno savaitgalio metu. Jai pritrūko žodžių ir ji ėmė melstis kalba, kurią Dvasia jai suteikė. Moteris, už kurią ji meldėsi ėmė šypsotis ir atmerkus akis pradėjo juoktis. Peni paklausė: “Kas atsitiko?” Ana atsakė: “Tu ką tik kalbėjai su manim rusiškai.” Peni nemokėjo nė žodžio rusiškai: “O Dieve, ir ką aš sakiau?” Ji atsakė: “Tu man vis kartojai “Mano vaikeli.”
Ana turėjo išgirsti, kad Dievas ją myli; bet, jei kas nors šiaip būtų tai pasakęs, ji nebūtų taip sureagavusi. Kadangi Dievas prabilo į ją kalba, kurią ji mokėjo ir mylėjo, ji žinojo, kad tai Dievas jai kalba.
Taigi, kartais tai yra gyva žmonių kalba... kartais ne. Ar privaloma melstis kalbomis? Atsakymas: ne. Ne visi krikščionys kalba kalbomis, tai nėra ženklas, kad esi krikščionis, arba, kad esi pilnas Dvasios, - gali būti pripildytas Dvasios ir nekalbėti kalbomis. Nėra pirmarūšių krikščionių, kurie kalba kalbomis ir antrarūšių krikščionių, kurie nekalba. Taip nėra. Tai nėra visų svarbiausia dovana. Ji gali būti paskutinė sąraše, kaip kad Paulius ją pateikia vardindamas Dvasios dovanas. Jums gali kilti klausimas: “Tai kodėl kalbate apie tai per Alfos kursą?” Atsakysiu, kad Alfos kursas yra pradedančiųjų kursas, o kalbų dovana tiek Naujajame Testamente, tiek praktikoje yra suteikiama pirmoji iš antgamtinių Dvasios dovanų... Tai yra dovana - dovana iš Dievo, tai gera, tai kodėl gi ne?

Kas būtent yra kalbų dovana? Atsiverskime 1Kor 14,2: “ Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui.” O kalbėti Dievui tai reiškia - melstis. O malda yra gerai. Tai skatintina Naujajame Testamente.
Tai ugdo asmenį, 1Kor 14,4: “Kas kalba kalbomis, pats save tobulina.” Yra gera save tobulinti, augti tikėjime.
Tai peržengia kalbų barjerą, 1Kor14,14: “Jei meldžiuosi kalba, meldžiasi mano dvasia, o protas lieka bevaisis.” Kalbų dovana įgalina mus peržengti žmogiškos kalbos ribotumą. Dažnai ir žmogiškuose santykiuose norime ką nors pasakyti ir, taip apmaudu, kai negalime išreikšti to, ką norime. Žmogiškuose santykiuose būtina rasti tinkamus žodžius, bet santykyje su Dievu Jis pats duoda mums kalbą, kad galėtume išreikšti, ką jaučia mūsų dvasia. Nebereikalinga tai, ką jauti, įvardinti konkrečiais žodžiais. Kalbantysis kalbomis valdo situaciją. Tai neužvaldo žmogaus: Dievo dovanos niekada neužvaldo žmogaus - gali pradėti kada nori ir gali sustoti kada nori.
Panašu su visiškos tylios malda.
Mano manymu, tai ypač vertinga trim atvejais, pirma: šlovinimo metu. Mūsų kalba yra neįtikėtinai ribota tais atvejais, kai reikia šlovinti ar dėkoti. Tikriausiai tai pastebėjote, kai reikia parašyti sveikinimus per Naujus Metus: linkiu puikų Naujųjų Metų...linkiu gražiausių Naujųjų Metų... linkiu nuostabių Naujųjų Metų... ir tt. Taip nusibosta! Kalbų dovana suteikia daug daugiau laisvės šlovinant ir dėkojant.

Tai vertinga, kai meldiesi esant įtampai. Kartais gali būti toks susijaudinęs, pasimetęs, išsigandęs nelaimės atveju, kad nors nori melstis, bet nerandi žodžių. Kalbų dovana leidžia viską, ką jaučiame ir negalime įvardinti.

Meldžiantis už kitus – tai juk nesavanaudiška. Džeki Pulindžer, kurią minėjome šį rytą dažnai kalba, kaip ši dovana keičia jos maldos gyvenimą, - ji reguliariai meldžiasi kalbomis savęs ugdymui. Ji taip pat naudojo ją, kad padėtų žmonėms, kurie bando atsikratyti narkotikų, ir tai nepaprastai jiems padėjo.

Ar Naujasis Testamentas tai patvirtina? 1Kor 13 kalbama apie perdėtą kalbų dovanos naudojimą. Paulius sako: “Dėkui dievui, aš kalbu kalbomis daugiau už jus visus, tačiau, bažnyčiai susirinkus, verčiau ištarti penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis.” Korintiečių bažnyčia buvo pernelyg į tai pasinėrusi– “Kalbėti kalbomis, kokia nuostabi dovana! Naudokime ją kuo dažniau!” Atvykdavo pamokslininkas, ir vietoj to, kad kalbėtų jiems suprantama kalba kalbėjo kalbomis. Paulius sako: “Tai beviltiška! Žmonės nesupranta, kas yra kalbama. Geriau tarti penkis suprantamus žodžius nei penkis tūkstančius kalbomis.” Bet 39 eilutėje jis sako: “nedrauskite kalbėti kalbomis.” Jis ypač skatina naudoti tai meldžiantis vienam. 5 eilutėje jis sako: “Aš norėčiau, kad jūs visi kalbėtumėte kalbomis.” 18 – “Dėkui Dievui, aš kalbu kalbomis daugiau už jus visus.” 27 eilutėje jis duoda nuorodas, sakydamas, kad jei kalbama viešai, reikia paaiškinimo, nes kalbų dovana skirta daugiausia privačiam naudojimui, o jei naudojama viešai, reikia, kad ją suprastų. Taigi turi būti aiškinimas. Priešingu atveju bendruomeninio susirinkimo metu daroma tai, kas turėtų būti daroma privačiai. Tai ir yra tai, ką Paulius nori pasakyti.
Giedojimas kalbomis yra bendruomeniškas dalykas, todėl mes tai darome kartu. Tai yra graži Dievo dovana ir šią dovaną gauti labai lengva.

Kaip gauname kalbų dovaną?
Žinoma, kalbų dovana yra tik viena iš daugelio nuostabių dovanų, kurias Dievas duoda. Ją gauname per tikėjimą. Ne visi krikščionys kalba kalbomis, tačiau visiems ji yra prieinama. Paulius sako: “Aš norėčiau, kad visi kalbėtumėte kalbomis.” Tai kaip gi mes ją gauname? Mes paprasčiausiai paprašome Dievo ir sutinkame bendradarbiauti – pradėti kalbėti. Dievas to nepadarys jėga, ir mes turime atlikti savo vaidmenį. Taip pat yra ir su bet kuria kita dovana. Jei turite mokymo dovaną, turite pradėti mokyti, jei turite dovaną žaisti tenisą, turite išeiti į teniso aikštelę ir pradėti žaisti tenisą.

Mano patirtyje buvo taip (nežinau, iš kur tai) man atrodė, kad visos tos dovanos išnyko I amžiuje ir šiandien nebeegzistuoja. Tada sutikau vieną žmogų, kuris sakėsi kalbąs kalbomis. Tariau sau: “Gerai pabandysiu. Paprašysiu Dievo, kad ir man duotų tą dovaną.” Pasimeldžiau: “Dieve, jei nori, kad gaučiau šią dovaną, duok ją man.” Mano lūpos liko tvirtai sučiauptos ir aš neprakalbėjau. Taigi nutariau, kad tai – ne man.
Tačiau kartą pas mane užėjo du mano draugai, - jie švytėte švytėjo, - aš jų paklausiau, kas jiems atsitiko. Jie atsakė: “Nuėjome į vieną vietą ir paprašėme, kad už mus pasimelstų ir, kad mes gautume Dvasią ir pradėjome kalbėti kalbomis.” Aš atsakiau: “Ką jūs! Ši dovana išnyko dar I amžiuje! Jūs neturėtumėte į tai įsivelti.” Jie su manimi nesiginčijo, tik pasidalino savo patirtimi; aš bandžiau ginčytis, bet jie - ne, jie tik šypsojosi. Galiausiai aš jų nedrąsiai paklausiau, gal pasakytumėte man, kur jūs ėjote, kad už jus pasimelstų? Sekantį vakarą pats ten nuėjau ir paprašiau, kad už mane pasimelstų.
Man paaiškino, kad reikia bendradarbiauti. Jie gali pasimelsti už mane, bet aš turiu atverti burną ir pradėti kalbėti kalba, kurios aš nežinau. Ar norėtumėte būti pripildyti Šv. Dvasios? Jūs galite būti pripildyti Dvasios ir nekalbėti kalbomis, bet ar norėtumėte būti pripildyti Dvasios?


Atsiverskime Lk 11,9-13. Čia randame tai, kas gali sutrukdyti Šventajai Dvasiai pripildyti asmenį. Lk 11,9-13. Pirma kliūtis, tai – abejonė. Jėzus sako savo apaštalams:
“Tad ir aš jums sakau: prašykite ir jums bus duota,” – galima įsivaizduoti apaštalus sakant: ‘Mmmm nesu tuo visiškai tikras,’ – “ieškokite ir rasite,” – ‘Mmmm, gal būt,’ – “belskite ir jums bus atidaryta,” – ir vėl: ‘Mmmm, gal būt... bet ne man. Galbūt kitiems, galiu suprasti, kad jie gaus, bet ne aš.’ Jėzus tęsia:
“Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.” Ir tas ‘kiekvienas’ esi tu. Jis tai pasako šešis kartus. Viena kliūtis jau nugalėta.
Antra kliūtis tai – baimė. “Gerai, įtikinote, ir aš gausiu bet… nesu tikras, kad bus gerai.” Jėzus pateikia analogiją: “Kai kurie iš jūsų esate tėvai. Tarkime, turite sūnų. Pietų metas ir jūs jo klausiate: ‘Sūneli, ko norėtum pietums?’ Sūnus atsako: ‘Tėveli, labai norėčiau žuvies su bulvytėm fri’”. Jėzus, tiesa, neminėjo bulvyčių, tarkime: “Žuvies.” “Aš labai norėčiau žuvies.” Jūs sakote: “Puiku. Tuoj atnešiu.” Jūs išeinate. Nueinate prie upės ir toje aukštoje žolėje suranda gyvatę. Grįžtate ir tariate sūnui: “Prašei žuvies? Še!” Ir padedate gyvatę ant stalo. Kitą rytą pusryčių metas ir jūs vėl klausiate: “Ko norėtum pusryčiams, sūnau?” Jau šiek tiek nedrąsiai jis paprašo: “Norėčiau kiaušinio.” Tėvas: “Puiku, tuoj aš tau atnešiu kiaušinį.” Jis vėl išeina ir randa skorpioną. Grįžta ir sako: “Prašei kiaušinio? Štai!” Jėzus sako:
Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies atkištų gyvatę? Ar prašančiam kiaušinio duotų skorpioną? Jei, tad jūs būdami nelabi, - jis sako, kad iš esmės juk jūs esate linkę į bloga, - mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią... tiems, kurie jį prašo.
Jis neduos jums kažko baisaus, jei prašote Šv. Dvasios.

Trečia kliūtis yra nevertumo jausmas: “Nesijaučiu vertas gauti”... Kartais žmonės sako: “Nemanau, kad pakankamai ilgai buvau krikščionimi, jei žinotumėte, koks aš iš tikrųjų esu savo viduje, nesitikėtumėte, kad Dievas man suteiks Šv. Dvasią. Įsivaizduokite Jėzų sakant: “juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie pakankamai ilgai buvo krikščionimis.” Jėzus niekada taip nepasakytų. Jis sako: “juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.”
Taigi bus maldos laikas, kuomet galite prašyti. Maldos lapeliai. Užtarimas...