2 MOKYMAS: Kas yra Jėzus?

Ilgą savo gyvenimo laikotarpį aš nebuvau krikščionis. Mano tėvai nelankė bažnyčios. Paauglystėje aš buvau labai priešiškai nusiteikęs krikščionybės atžvilgiu. Manau, kad buvau ateistas ar agnostikas, kaip save vadino mano tėvas. Nežinau kodėl, bet man krikščionys kėlė didelį įtarimą ir aš visą laiką jų vengdavau. Pirmais mano studijų universitete metais, aš gyvenau su savo labai geru draugu, su kuriuo mokėmės vienoje mokykloje, ir kurį dabar pažįstu jau daugiau nei trisdešimt metų,. Jis buvo labai geras mano draugas...ir aš jį įspėjau: ką bedarytum, neįsileisk krikščionių į savo kambarį. Laikykis nuo jų atokiai, kalbėkis su jais lauke ir stipriai uždaryk duris.

Ir vieną dieną, mano didelei nuostabai, jis grįžo iš vieno susirinkimo ir man pasakė, jog jis ir jo mergina, dabar jau žmona Sila, tapo krikščionimis. Jis buvo toks geras vaikinas, ir aš pamaniau: „munistai jį sučiupo, kas jam dabar bus?

Suvokiau, kad labai mažai težinau apie krikščionybę. Tai pamaniau, kad geriau jau pasigilinsiu. Nutariau perskaityti viską apie religiją, filosofiją, pagalvojau, kad reikėtų perskaityti Koraną, Markso veikalus, Sarks ir egzistencializmą, bet tą naktį, o buvo jau gana vėlu, aš nieko iš išvardytos literatūros neturėjau ir, pažvelgęs į savo lentyną, radau tik seną apdulkėjusią Bibliją, kurią turėjau nuo mokyklos laikų. Na, pamaniau, pradėsiu nuo jos. Ir tą naktį aš pradėjau skaityti nuo Mato evangelijos. Perskaičiau visą Mato, tada visą Morkaus, visą Luko, ir beveik pusę Jono evangelijos, ir, kadangi buvo beveik trečia valanda ryto, užmigau. Kitą rytą aš baigiau skaityti Jono evangeliją, ir toliau skaičiau Naująjį Testamentą; tą ir kitą dieną aš tiesiog skaičiau (buvau studentas, nelabai turėjau ką veikti). Taip tęsiau, kol perskaičiau visą Naująjį Testamentą. Ir baigdamas skaityti, aš priėjau išvados, kad tai, kas rašoma, yra tiesa. Man nelabai patiko ta išvada, nes suvokiau, jog turėsiu apsispręsti. Šį vakarą aš norėčiau kalbėti apie tai, kuo remiantis mes sakome ir tikime, jog tai yra tiesa. Kokie yra krikščionybės įrodymai?

Yra senas rusų komunistinis žodynas, kuris apie Jėzų rašo, jog jis „yra mistinė figūra, kuri niekada neegzistavo“. Nemanau, kad nors vienas rimtas istorikas šiandien paremtų tokią poziciją. Yra daug įrodymų, kad Jėzus egzistavo. Visų pirma, įrodymų yra ne tik Naujajame testamente. Romėnų istorikas Tacitas apie Jėzų kalba tiesiogiai. Kitas Romėnų istorikas Svetonijus apie jį kalba netiesiogiai. Žydų istorikas Juozapas, tuo laikotarpiu parašęs savo knygos Žydų senovė skyriuje, kur rašoma apie fariziejus, sadukiejus, apie Aną, Kajafą, Poncijų Pilotą, jis teigia: „Tuo metu buvo Jėzus, išmintingas žmogus, jei teisinga jį būtų vadinti žmogumi, nes jis darė nuostabius darbus, mokė tuos žmones, kurie su malonumu priima tiesą. Jis prie savęs patraukė ir daugybę žydų, ir daugybę pagonių. “ Toliau jis pasakoja apie jo nukryžiavimą, ir eleginį prisikėlimą. Taigi, čia pateikti įrodymai, aprašyti ne Naujajame Testamente. Žinoma, daug svarbesni įrodymai yra Naujajame Testamente.

Kai kurie žmonės sako: Naujasis Testamentas buvo parašytas labai seniai, kaip mes galime žinoti, kad tai, ką jie parašė, nepakito metams bėgant?
Remiantis mokslu, vadinamu teksto kritika, mes atsakymą žinome tikrai labai tiksliai. Žinome, ką iš tikrųjų parašė Naujojo Testamento autoriai. Profesorius F.F.Bruce, biblinės kritikos ir egzegezės profesorius Mančesterio universitete, parašė knygą Naujojo Testamento dokumentai. Ar jie yra patikimi? Ir autorius, palygindamas juos su kitų istorinių įvykių tekstais parodo, kad Naujasis Testamentas yra turtingas savo rankraščių patvirtinimais.
Iš esmės, kuo trumpesnis laiko tarpas nuo to, kada rankraštis buvo parašytas ir ankstyviausios turimos kopijos, ir kuo didesnis yra turimų kopijų skaičius, tuo mažiau yra abejonių tuo, ką originaliai parašė autoriai. Taigi, savo užrašuose matote lentelę. Herodotas ir Tukididas rašė maždaug penktame amžiuje prieš Kristų. Ankstyviausia kopija, kurią turime, datuojama 900 metų po Kristaus, taigi yra 1300 metų laiko tarpas, kiekvieno kūrinio turime po aštuonias kopijas, ir vis dėlto nei vienas klasikinės filologijos specialistas neabejoja jų autentiškumu.

Tacitas. 1000 metų tarpas, dvidešimt kopijų.
Cezario Galų karas -950 metų tarpas, nuo 9 iki 10 turimų kopijų.
Lyvijaus romėnų istorija – 900 metų tarpas, 20 kopijų.

Naujasis Testamentas, parašytas tarp 40 ir 100 metų po Kristaus, ankstyviausia turima kopija datuojama 130 m.po Kr, ir turime pilnus rankraščius, kurie datuojami 350 m.po Kr., taigi, daugiausiai tai tėra 300 metų tarpas. Ir ne tik 8 ar 20 rankraščių. Mes turime 5000 rankraščių graikų kalba, 10 000 lotynų ir 9300 kitomis kalbomis.

F.J.A.Hort apibendrina tai rašydamas: „Remdamasis įrodymų įvairove bei pilnatve, Naujojo Testamento tekstas iškyla kaip vienintelis neprilygstamas tarp kitų senovės prozos raštų.“

Tai yra išvada, kuriai neprieštarautų nei vienas mokslininkas.
F.F.Bruce apibendrina tą įrodymą cituodamas serą Frederiką Keyon, šioje srityje pirmaujantį mokslininką:

„Intervalas tarp originalios sukūrimo datos ir ankstyviausios išlikusios kopijos tampa toks mažas, faktiškai visai nereikšmingas, taigi paskutinis pagrindas abejonei, kad „Šventas Raštas mus pasiekė iš esmės nepakitęs nuo to, koks jis originaliai buvo parašytas“ yra pašalintas. Ir autentiškumas, ir bendras Naujojo Testamento knygų integralumas gali būti laikomas galutinai pripažintu.

Taigi, įrodymų, kad Jėzus egzistavo, yra tiek Naujajame testamente, tiek už jo ribų.
Bet... kas jis toks buvo? Žinome, kad jis buvo tikras žmogus. Girdėjau Martin Scorsese kalbant per televiziją, kad filmą Paskutinis Kristaus gundymas jis sukūrė tam, kad parodytų, jog Jėzus buvo tikras žmogus. Bet daugeliui žmonių šiandien tai nėra svarstytinas teiginys. Mes žinome, kad Jėzus buvo tikras žmogus: jis turėjo žmogaus kūną, jis galėjo būti pavargęs, alkanas, galėjo kentėti skausmą, jis jautė tai, ką jaučia kiekvienas žmogus: meilę, džiaugsmą, liūdesį. Jis patyrė visa, ką patiria kiekvienas žmogus: gimimą, augimą, auklėjimą, gundymą, darbą, netektį, kentėjimus, atmetimą, mirtį.
Bet šiandien daugelis sako, kad Jėzus, nors ir didis religijos mokytojas, buvo TIK žmogus. Komikas Billy Connoly kalbėjo kaip daugelis: „Netikiu krikščionybe, bet manau, jog Jėzus buvo nuostabus žmogus. Jis buvo didis religijos mokytojas “.
Klausimas yra štai koks: Kokie yra įrodymai to, kad Jėzus buvo daugiau nei tik didis religijos mokytojas?
Pažvelkime į Mato Evangelijos 16-tą skyrių, 13-16 eilutes.
„Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinių: „kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ – „Žmogaus Sūnus“ taip Jėzus mėgo save vadinti– „ jie atsakė: „vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“, kitais žodžiais tariant – jie sako, kad tu esi didis religijos mokytojas. „ Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“. Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“.
Įmanoma su kažkuo praleisti daug laiko ir nesuvokti, kas tas asmuo yra.
Aš labai mėgstu žaisti skvošą. Priklausau skvošo klubui, kuriame taip pat yra ir gimnastikos salė. Jeigu negalime žaisti skvošo, mes einame į gimnastikos salę. Kartą aš buvau toje salėje ir kilnojau svarmenis su vaikinu, kuris pasirodė esąs Polas Akfordas, Anglijos tarptautinis regbio žaidėjas, ir mes kartu kilnojome svarmenis. Jis kilnojo tokius sunkius svarmenis, o aš visai menkus. Paklausiau:

- Koks jūsų pagrindinis sportas?
Manau, kad jis galvojo, jog aš žinau, kad jis žaidžia regbį, todėl atsakė:
-Aš mieliau žaidžiu skvošą.
Tada paklausiau:
-Ar tai jūsų pagrindinis sportas?
Jis atsakė:
- Ne, mano pagrindinis sportas yra regbis.
Tada tariau:
- Gal jūs priklausot kokia nors komandai?
Jis atsakė:
- Taip, aš žaidžiu Halloqueens komandoje.
Tada sakau:
- Halloquens, aš apie juos girdėjau, tai gera komanda, ar ne?
Jis pasakė:
-Taip.
Aš tada paklausiau:
- Ar toje komandoje yra žmonių, kurie žaidžia už Angliją?
Jis atsakė:
- Taip, ten yra penki žmonės.
Tai aš paklausiau:
- Ar jūs kada nors žaidėte už Angliją?
Jis atsakė:
– Taip.
Paklausiau:
-Kada paskutinį kartą žaidėte už Angliją?
Jis atsakė:
-Prieš dvi savaites pasaulio taurės turnyre.
Aš pažvelgiau į jį ir sakau:
-Jūs Paul Ackford!
Aš tuo metu buvau su juo, bet nežinojau, kas jis yra. Ir mokiniai visą laiką buvo su Jėzumi. Ir staiga Petras pažvelgia į Jėzų ir sako:
- Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.
Klausimas yra toks: ar jis buvo teisus? Koks įrodymas?

Yra dvi argumento dalys: pirmiausia, ką pats Jėzus kalbėjo apie save.
Kai kas pasakytų: „ Jėzus niekada nesiskelbė Dievu“. Žinoma, tai tiesa, jis niekada nevaikščiojo kartodamas: „aš esu Dievas“. Bet jei pažvelgtume į visa, ką jis tvirtino ir ko mokė, beveik nekyla abejonių, kad šis žmogus buvo sąmoningas identifikuodamas save su Dievu.
Taigi, čia yra pirmoji dalis: ką Jėzus kalbėjo apie save?
Ir, antra: ar jis buvo teisus? Kas patvirtina tai, ką jis sakė.
Taigi, pirma argumento dalis- ką jis kalbėjo apie save. Yra trejopi įrodymai:
Visų pirma, jo mokymas koncentravosi į jį patį. Dauguma gerų religijos mokytojų rodydavo ne į save, o į Dievą. Jie sakydavo: nežiūrėkite į mane, žiūrėkite į Dievą. Jėzus, rodydamas į Dievą, rodė į save. Per jį mes susitinkame su Dievu.
Kiekvieno žmogaus širdyje yra alkis. Trys pagrindiniai dvidešimto amžiaus psichologai tai pripažįsta. Jungas rašo: „žmonės alksta saugumo.“ Adleris teigia: „žmonės alksta prasmės“; Froidas: „žmonės alksta meilės“.
Jėzus pasakė : esu gyvenimo duona“. Jeigu norite numalšinti tuos alkius, ateikite pas mane. Šiandien žmonės skęsta depresijoje, sužlugime, neviltyje, netgi tamsoje.
Jėzus pasakė : esu pasaulio šviesa. Kas seks mane, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.
Prisimenu žmogų, kuris dalyvavo viename alfa kurse ir jis buvo ką tik priėmęs Jėzų. Jis pasakojo, jog jautėsi taip, tarsi kažkas staiga būtų įjungęs šviesą ir jis pamatė dalykus pirmą kartą.

Daugelis šiais laikas bijo mirties, mes stengiamės tiesiog nekalbėti apie mirtį.
Ligoninėse dabar laikoma nekorektiška netgi naudoti žodį „mirtis“. Jie turi kitą mandagų išsireiškimą mirčiai nusakyti: negatyvi rūpinimosi ligoniu pasekmė.

Nepaisant to, žmonės miršta.....
Jėzus pasakė :Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Tie, kas mane tiki, net jei ir numirtų, gyvens.

Kažkas motinos Teresės visai prieš pat mirtį paklausė: ar jūs bijote mirti? Jos atsakymas buvo: ar galėčiau bijoti? Mirti- tai grįžimas atgal pas Dievą. Aš niekada nebijojau, Ne,- sako ji,- atvirkščiai, aš to laukiu.
Daugelis yra nepatenkinti materializmu. Jie ieško kokios nors dvasinės tikrovės. Jėzus pasakė: Aš esu kelias. Žmonės ieško kokios nors vertybių sistemos. Jėzus pasakė: aš esu tiesa. Žmonės ieško gyvenimo prasmės. Kokia jo reikšmė? Koks jo tikslas? Jėzus pasakė : esu gyvenimas.
Kiti sako: tai yra kelias, tai yra tiesa, tai yra gyvenimas. Jėzus pasakė: aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.
Daugelis yra slegiami nerimo, rūpesčių ir kaltės. Jėzus pasakė: ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu.
Daugelis nežino kaip turėtų tvarkyti savo gyvenimą, kokiais pavyzdžiais sekti. Tradiciniai modeliai, kuriais žmonės seka, dažnai griūva. Kuo turime sekti? Jėzus pasakė: sek mane.
Jis sakė, kad priimti jį reiškia priimti Dievą, taip pat, kad pritarti jam, reiškia pritarti Dievui, ir, kad matyti jį, reiškia matyti Dievą. Girdėjau pasakojimą apie vieną vaiką, kuris sekmadienio ryte grįžęs iš bažnyčios ėmė piešti. Tai buvo maža mergaitė, mama jos paklausė: brangioji, ką tu čia veiki? Ji atsakė: aš piešiu Dievo paveikslą. Tada mama tarė: brangute, tu negali nupiešti Dievo paveikslo, nes niekas nežino kaip Dievas atrodo. O mergaitė atsiliepė: jie sužinos, kai aš užbaigsiu savo piešinį.
Jėzus pasakė: jeigu matei mane, matei Dievą.

Taigi, tai yra mokymas, besikoncentruojantis į Jį patį, tačiau jis kalbėjo dalykus, kuriais netiesiogiai įvardijo, kad jis yra Dievas.
Jėzus kalbėjo ir daugybę dalykų, kurie, nors ir tiesiogiai nenurodė, jog jis yra Dievas, tačiau liudijo, kad jis yra toje pačioje pozicijoje kaip ir Dievas.
Jis tvirtino galįs atleisti nuodėmes. Mes būdami žmonėmis galime atleisti tiems, kurie nusidėjo prieš mus, bet atleisti tiems, kurie nusidėjo prieš kitus, yra kažkas, ką gali tik Dievas. Kai Jėzus tvirtino turįs galią atleisti nuodėmes tiems, kurie nusidėjo prieš kitus, jis buvo kaltinamas piktžodžiavimu. Įstatymo aiškintojai jam sakė: tik vienas Dievas gali atleisti nuodėmes.
Toliau jis tvirtino, kad jis yra tas, kuris teis pasaulį. Jis sakė, kad ateis diena, kai bus surinktos visos tautos prieš jį ir jis jas atskirs kaip avis nuo ožių. O teisimo kriterijus bus mūsų atsiliepimas jam šiame gyvenime. Tai nėra dalykai, kuriuos pasakytų didis religijos mokytojas. Na, tarkime, jei vietinis vikaras atsistotų ir pasakytų: vieną dieną aš teisiu pasaulį ir atskirsiu jus kaip avis nuo ožių, o atskyrimo kriterijus bus, jūsų atsiliepimas man šiame gyvenime, mes pamanytume, jog tai yra labai senoviškas posakis.
Ir tada- jo tiesioginiai tvirtinimai. Kaip matėme, jis tvirtino esąs Kristumi (Mesiju), Dievo Sūnumi. Toks tvirtinimas - savęs prilyginimas Dievui - žydų supratimu buvo piktžodžiavimas, vertas mirties. Bet jis ėjo dar toliau. Jis tvirtino esąs Dievu -Sūnumi. Pažvelkite į Jono evangelijos 20 skyrių, 28-29 eilutes. Pasakojama scena jau po jo prisikėlimo. Jėzus pasirodė mokiniams, o Tomo, vadinamo Dvyniu, tada nebuvo su jais, taigi jie sakė Tomui: mes matėme Viešpatį. Bet Tomas buvo skeptikas ir atsiliepė: klausykit, aš tuo netikėsiu, kol pats nepamatysiu žaizdų jo rankose, ir, jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.
Ir štai Jėzus pasirodo. Jis taria Tomui: nustok abejoti ir patikėk. 28-ta eilutė: Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“. Tomas pavadino jį Dievu. Ir Jėzus nepasakė: ei, palauk, jau nuėjai per toli. Jėzus jam atsakė: „Tu įtikėjai, nes pamatei; palaiminti, kurie tiki nematę“. Arba, kitaip tariant, jis pasakė: tu sunkiai suvoki esmę. Atsiverskite kelis puslapius atgal, Jono evangelijos 10 skyrių, 31 eilutę. Jeigu kas nors jums sakys: Jėzus niekada netvirtino esąs Dievas, ir jei jūs turėsite laiko parodyti jam vieną eilutę, galite atsiversti šią pastraipą. Jono 10, 30-ta eilutė - Jėzus sako: „aš ir Tėvas esame viena“. Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti. O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“. Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu.“
Taigi, tai yra pirmoji argumento dalis: Jėzus tvirtino esąs Dievu.

Bet tai nėra argumento pabaiga, nes toks tvirtinimas kaip šis, turi būti patikrintas. Įvairūs žmonės tvirtina skirtingai. Tai, kad žmogus tvirtina kažkuo esąs, dar nebūtinai taip ir yra. Yra daug žmonių, kurie gydosi psichiatrinėse ligoninėse, nes yra, švelniai tariant, apsirikę. Vienas mano, kad yra Napaleonas ar Popiežius, arba net ir Dievas. Bet jie tokie nėra. Kaip mes galime patikrinti tokius žmonių tvirtinimus?
Jėzus tvirtino esąs vienatiniu Dievo Sūnumi, Dievu, kuris tapo žmogumi. Panašu, kad yra trys loginės galimybės:
Pirmoji: tai nebuvo tiesa, bet jis nesuvokė, kad tai nebuvo tiesa. Kitais žodžiais tariant, jis buvo pamišėlis.
Antroji loginė galimybė, kad tai nebuvo tiesa ir jis labai puikiai žinojo, jog tai netiesa.Tuo atveju jis buvo apsimetėlis ir tuo pačiu-piktasis.
Trečia loginė galimybė yra, jog tai yra tiesa.

C.S Lewis tą įvardijo šitaip:
„Žmogus, kuris būtų tiktai žmogus ir kalbėtų tokius dalykus, kuriuos kalbėjo Jėzus, negalėtų būti didis dvasios mokytojas. (Lewis naudojo kitą žodį, kurį būtų galima versti kaip pamišėlis) Jis būtų arba beprotis- tokio lygio kaip tas, kuris tvirtina esąs virtas kiaušinis, - arba velnias iš pragaro. Turi rinktis. Arba šis žmogus buvo ir yra Dievo Sūnus, arba jis yra tiesiog išprotėjęs, jei ne dar blogiau...Tačiau nešnekėkim nesąmonių, kad jis buvo mirtingas mokytojas, Jis nepaliko mums tokios galimybės. Nė neketino palikti.“

Taigi, kokie įrodymai patvirtina tai, ką jis sakė?

Aš peržvelgsiu penkis įrodymus.

Pirmas.Jo mokymas – tai, ką jis kalbėjo. Jėzaus mokymas, visame pasaulyje tai pripažįstama, yra didžiausias mokymas, kada nors skambėjęs iš kieno nors lūpų: Kalno pamokslas; Mylėk savo artimą, kaip save patį; Atsuk kitą skruostą; Mylėk savo priešus; Daryk kitiems tai, ką norėtum, jog kiti tau darytų... Jėzaus mokymas buvo visos mūsų vakarų civilizacijos pamatas. Daugelis mūsų įstatymų remiasi Jėzaus mokymu. Mes darome pažangą visose mokslo ir technologijos srityse, vis greičiau keliaujame, vis daugiau žinome, bet per 2000 metų niekas niekada nepranoko Jėzaus Kristaus moralinio mokymo. Tai yra didingiausi kada nors pasakyti žodžiai. Tai yra tokie žodžiai, kuriuos galėtum tikėtis išgirsti iš Dievo. Ar galėjo tas mokymas būti kažkieno, kas buvo pamišęs? Ar piktasis?

Toliau- Jo darbai. Tai, ką jis darė. Manau, kad Jėzus buvo pats nepaprasčiausias, nuostabiausias žmogus iš visų. Kartais žmonės sako: krikščionybė yra tokia nuobodi! Bet aš nemanau, kad kada nors buvo nuobodu būti su Jėzumi. Tai turėjo būti taip smagu- būti su Jėzumi.
Įsivaizduokit, kad einat į šventę su Jėzumi. Prisimenat, kai jis nuėjo į šventę ir pasibaigė vynas? O jis tiesiog pasakė: ei, eikite ir pripildykite ąsočius vandens iš krano. Ir pradėkite pilstyti. Taigi jie, pripylė ąsočius vandens ir dvejodami ėmė pilstyti tą vandenį į taures. O iš ąsočių ėmė bėgti 65-tų metų Savinjon...prieš Kristų....
Arba, pamanykite, kaip nuostabu būtų su Jėzumi išsiruošti į pikniką. Atsimenat, kai jis kartą išėjo į pikniką? Jums nereikėtų neštis sumuštinių....
Arba... pamastykite, kaip smagu būtų su Jėzumi eiti netgi į laidotuves: prisimenat, kaip kartą jis nuėjo į laidotuves? Pasakė: nuritinkite akmenį nuo kapo. Bet jie atsakė: oi, mes negalime to padaryti...Jis jau keturios dienos kaip miręs! Bus baisus dvokas, jei tai padarysime….Bet Jėzus pasakė: nuritinkite akmenį ir tarė: Lozoriau, išeik! Ir Lozorius išėjo. Jėzus paliepė: atraišiokite jį ir leiskite jam eiti!”.
Visuomenė atmetė ne tik jo stebuklus, bet ir jo meilę žmonėms...Raupsuotiesiems, atmestiesiems…Jis perkeisdavo žmonių gyvenimus…. Jis tai daro ir šiandien. Jėzus buvo pasiruošęs atiduoti savo gyvenimą. Ar jis būtų daręs tokius darbus, jei būtų piktasis ar pamišėlis?

Dar vienas įrodymas - jo charakteris. Jo charakteris padarė įspūdį milijonams, kurie nebūtinai save vadina krikščionimis. „Times“ žurnalas rašė apie Jėzų štai ką: „Jėzus- pastoviausias tyrumo, nesavanaudiškumo ir meilės simbolis vakarų žmogaus istorijoje.“ Aukščiausias nesavanaudiškumas, o ne savęs gailestis; nuolankumas, bet ne silpnumas; džiaugsmas, bet niekada kito sąskaita; gerumas, bet ne nuolaidžiavimas. Esame išbandomi, kai esame spaudžiami, kai kenčiame. O Jėzus, kai kentė nepakeliamą skausmą, apie tuos žmones, kurie jį kankino, jis pasakė: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro.
Jo priešai negalėjo jame rasti jokios kaltės, o jo draugai sakė, kad šis žmogus yra be nuodėmės.

Ketvirtas dalykas - Senojo Testamento pranašysčių išpildymas. Niekas pasaulio istorijoje neturėjo visos knygų kolekcijos, parašytos apie save, dar prieš iki gimimo. Jėzus išpildė daugiau nei 300 pranašyščių, užrašytų šimtmečių eigoj. 20 didžiausių jis išpildė per vieną dieną.
Na, manau, jūs galite pasakyti: galbūt jis žinojo, kas parašyta Senajame Testamente ir pagalvojo:tai yra dalykai, kuriuos aš darysiu...taigi, jis savo gyvenimą raidiškai gyveno pagal tas pranašystes.... Bet čia problema yra ta, kad daugybės dalykų jis negalėjo kontroliuoti. Daug pranašysčių buvo apie tai, kaip jis mirs, apie vietą, kur jis turėjo būti palaidotas, apie jo prisikėlimą. Netgi jo gimimo vieta buvo išpranašauta. Jeigu jis, skaitydamas Senąjį Testamentą, būtų tai atradęs, būtų per vėlu....

Penktas dalykas: Jo pergalė prieš mirtį.
Fizinis Jėzaus prisikėlimas yra krikščionybės kertinis akmuo. Gal būt čia kas nors iš dalyvaujančių paklaus: kodėl jūs Alfoje nepradėjote nuo to, ar yra Dievas? Pradėjot nuo Jėzaus, o aš net netikiu, kad Dievas yra!” Naujojo Testamento teologas Tomas Rightas rašė taip: “Krikščionys netvirtina, kad Jėzus turi būti suprastas kaip Dievas, apie kurį mes jau žinome. Jie tvirtina, kad Jėzaus prisikėlimas reiškia, jog pasaulis turi Kūrėją. Ir kad tas Kūrėjas turi būti matomas, į jį turi būti žvelgiama per Jėzų.“
Taigi, ar yra įrodymų, patvirtinančių įvykio realumą? Leiskit man tuos įrodymus apibendrinti keturiais punktais:

Visų pirma: tuščias kapas.
Kapo vieta yra gerai žinoma. Buvo daug teorijų, bandančių paaiškinti, kodėl Jėzaus kūno pirmą Velykų dieną nebuvo kape, bet nei viena iš jų nėra pakankamai įtikinanti.
Pirmiausia buvo iškelta prielaida, kad galbūt Jėzus nemirė ant kryžiaus, gal jis atsigavo kapo vėsoje. Bet jis iškentė romėnų plakimą, kurio pakakdavo, žmogui užmušti, ir buvo nukryžiuotas. Žmonės neišlieka gyvi po nukryžiavimo. Jie ant to kapo užritino akmenį, kuris svėrė pusantros tonos. Be to, yra dar vienas labai įdomus įrodymas: norėčiau, kad vėl pažvelgtume į Jono evangeliją, atsiverskite keletą puslapių atgal....Jono evangelijos19-tas skyrius, 33čia eilutė: „priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.“ Atrodo, jog tai buvo kraujo krešulių ir serumo atsiskyrimas, kuris, kaip šiandien žinome, yra svarus medicininis argumentas, kad Jėzus buvo miręs. Jie tuo metu šito nežinojo, paprasčiausiai tai užrašė, nes taip buvo.

Taigi, manau, galime būti tikri, kad Jėzus iš tiesų buvo miręs.
Kai kas sako: galbūt atėjo mokiniai ir pavogė kūną? Ir tada paskleidė gandus, kad Jėzus prisikėlė.Net jeigu nepaisytume to fakto, kad kapas buvo saugomas, tai psichologiškai tai vis tiek būtų neįtikima. Tai buvo grupė žmonių, kurie buvo prislėgti ir sužlugdyti. Turėjo įvykti kažkoks neįtikėtinas dalykas, kad visiškai perkeistų tuos žmones – taip, kad jie pasirinktų kentėti. Daugelis jų buvo kankinami, prarado gyvybę dėl to, kad tikėjo Jėzumi.
Kiti sako: gal valdininkai pavogė kūną? Bet tai yra absurdiška, nes jei jie tai būtų padarę, tai pradėjus žmonėms kalbėti apie Jėzaus prisikėlimą, būtų tereikėję parodyti kūną....bet jie to niekada nepadarė.
Dar kiti sako: galbūt plėšikai pavogė kūną?
Įdomu tai, kad tame kape buvo tik vienas vertingas daiktas- tai yra laidotuvių drobulė. Kai Petras ir Jonas išgirdo gandą apie Jėzaus prisikėlimą, jie nubėgo prie kapo. Atbėgę pamatė tuščią kapą, bet laidotuvių drobulės tebebuvo ten (dėl to ir vartojamas išsireiškimas „tuščias kapas“, nors kapas nebuvo tuščias). „Kaip vikšro kokono tuščia lėliukė, drugeliui išskridus“ . O skarelė, kuria buvo apvyniota Jėzaus galva, buvo suvyniota ir atskirai padėta kitoje vietoje. Yra parašyta, kad Jonas, vos tik į tai pažvelgė, įtikėjo.

Taigi, visų pirma – tuščias kapas. Antras įrodymas – jo pasirodymai mokiniams.

Kai kurie žmonės sako: na, haliucinacijos. Žmonėms iš tiesų būna haliucinacijų. Paprastai tai atsitinka labai įsitempusiems, lakios vaizduotės ir labai nervingiems žmonėms, arba tiems, kurie serga ar vartoja narkotikus. Bet mokinių negalima priskirti nei vienai iš šių kategorijų. Mes kalbame apie stambius žvejus, mokesčių rinkėjus – mokesčių rinkėjams nebūna haliucinacijų. Mes kalbame apie cinikus, skeptikus... Tomą, kuris sakė „netikėsiu, kol pats nepamatysiu“... paskui- pažvelkite į jų skaičių. Jėzus pasirodė daugiau nei 500-ams žmonių vienuolika skirtingų progų. Kaip tie žmonės galėjo matyti tą pačią haliucinaciją? Stebina ir pati pasirodymų prigimtis. Haliucinacijos yra subjektyvios, jos neturi objektyvios tikrovės. Tai tarsi matyti vaiduoklį.
Atsiverskite Luko evangelijos 24 skyrių, tik keletą puslapių atgal – Luko 24, 36 eilutė: „Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!”. Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi nei kūno, nei kaulų, kaip matote mane turint.” Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“. Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.
Jis valgė su jais. Vieną kartą jis gamino pusryčius. Jis kalbėdavosi su jais.

Toliau: yra tuščias kapas, yra pasirodymai mokiniams, ir dar toliau- betarpiškas efektas - mokinių perkeitimas ir krikščionių bažnyčios gimimas bei staigus augimas. „Pradėdama nuo saujelės nemokytų žvejų bei mokesčių rinkėjų, ji plūstelėjo į visą pasaulį per tolimesnius 300 metų. Tai įstabiai žavinga taikingos revoliucijos istorija, neturinti jokios analogijos pasaulio istorijoje. Ir kas, jei ne prisikėlimas galėjo būti to priežastimi?

Ketvirtas įrodymų punktas yra krikščioniška patirtis amžiams bėgant. Nesuskaičiuojami milijonai žmonių amžių eigoje patyrė, kas tai yra Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Visų spalvų, rasių, genčių, žemynų ir tautų žmonės, iš skirtingų ekonominių, socialinių ir intelektualinių aplinkų, susivienija bendroje prisikėlusio Kristaus patirtyje. Wilson Carlile, Anglijos Bažnyčios armijos generolas kartą pamokslavo Hyde parke, ir pamokslaudamas pasakė: „Jėzus yra gyvas“ .Vienas triukšmadarys minios gale šūktelėjo: „O iš kur tu žinai, kad jis gyvas?!“. Wilson Carlile jam atsakė: Na, aš šį rytą pusvalandį kalbėjausi su juo.
Tai yra didžiausias įrodymas. – patirtis... šiandien. Paprastų žmonių patirtis, kurių yra milijonai visame pasaulyje. Aš tai galiu pasakyti iš savo patirties iš paskutinių 26 metų. Taip, kaip ir 2 tūkstančiai milijonų krikščionių visame pasaulyje, aš patyriau jo meilę, jo galią, jo gerumą, jo gailestingumą, jo malonę savo paties gyvenime. Ir ta patirtis man įrodo, kad jis yra gyvas. Taigi, to, ką Jėzus tvirtino apie save, šviesoje yra tos trys loginės galimybės. Arba kad jis yra pamišęs, arba piktasis, arba, kad jis yra Dievas. Šela Kelms sakė: „kai tu atmeti neįmanoma, tai, kas lieka, kad ir kaip neįtikėtina tai beatrodytų, turi būti tiesa“.
Kai mes žiūrime į tuos įrodymus: į tai, ko jis mokė, ką darė, į jo charakterį, Senojo Testamento pranašysčių išpildymą, jo priskėlimą iš mirties, tampa aišku, kad galime atmesti galimybę, jog jis buvo pamišęs, ar, kad jis buvo piktasis. Ir todėl, tai, kas lieka, kad ir kaip tai būtų neįtikėtina, turi būti tiesa. C.S.Lewis tą apibūdina šitaip:
„ Susiduriame tad su bauginančia alternatyva. Arba žmogus, apie kurį kalbame, buvo (ir yra) būtent tas, kas sakėsi esąs, arba jis buvo beprotis, ar dar kaži kas blogiau, bet man atrodo visiškai aišku, jog jis nei beprotis, nei nelabasis: taigi (kad ir kaip keista, stebėtina ar neįtikėtina tai atrodytų) turiu pripažinti, jog jis buvo Dievas. Dievas nusileido į šį pasaulį žmogaus pavidalu.“

Pasimelskime. Jūs neturite daryti nieko, tik nuleisti galvas. Jei jūs nenorite melstis, padarykite tai tų labui, kurie to nori:

Tėve, mes dėkojame tau, kad Tu nepalikai mūsų be įrodymų. Kad mums nereikia daryti aklo tikėjimo šuolio, bet kad mes galime žengti tikėjimo žingsnį. Tikėjimo, turinčio svarų istorinį pagrindą, grįsto Jėzaus Kristaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu.
Ir meldžiu, kad padėtum kiekvienam iš mūsų, dalyvaujančiam kurse, žengti žingsnį arčiau Tavęs. Jėzaus vardu. Amen.